Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Elektronika BK
Elektronika BK arba BK-0010 - tai tokie asmeniniai kompiuteriai, kurie buvo gaminami SSRS oficialiai teoriškai nuo 1984 metų, nors praktiškai - pirmoji maža serija buvo išleista tiktai 1985, normali serijinė gamyba prasidėjo tik maždaug nuo 1986 metų, o realiai masinė gamyba prasidėjo išvis tik apie 1988. Tiekiami šie kompiuteriai buvo daugiausiai į mokyklų klases, kurios būdavo sudaromos iš vieno DVK kompiuterio ir iki dvylikos Elektronika BK kompiuterių, kurie būdavo pajungiami kažkokiais neaiškiais pajungimais.
Nuo 1986, kai prasidėjo reali BK-0010 gamyba iki 1993 metų, kai ji užsibaigė, skirtingais vertinimais, buvo pagaminta apie 120-160 tūkstančių tokių kompiuterių (realūs skaičiai galėjo būti netgi mažesni, nes būdavo įprastas gamybos apimčių falsifikavimas). Iki galutinio SSRS subyrėjimo 1991 metais buvo spėta pagaminti maždaug 70-100 tūkstančių vienetų. Jie tapo masiškiausiais sovietmečio kompiuteriais, o iš visų, kurie gaminti buvusios SSRS teritorijoje, juos vėliau aplenkė tiktai įvairūs Santaka kompiuterio klonai, kurie masiškiau buvo gaminami jau po SSRS subyrėjimo.
Šiuose kompiuteriuose buvo panaudotas LSI-11 procesoriaus klonas, tiesiog nukopipyzdinta mikroschema, kuri SSRS vadinosi "К1801ВМ1". Amerikonų kompanija Digital tą LSI-11 mikroschemų rinkinį sukūrė, kaip smarkiai atpigintą ir sumažintą PDP-11 kompiuterio variantą, o šis buvo labai populiarus. Taigi, nuo 1975 amerikiečiai tą mikroschemų rinkinį ir gamino. Kadangi šis rinkinys pasiteisino, tai mikroschemas nukopijavo ir sovietai - per 7 metus darbo, 1982 metais, jie sugebėjo nuklonuoti ir pradėti gaminti tą savo kloną. Bet ir tai ne visai tiesa - realiai tai dar apie 4 metus užtruko, kol jie pradėjo realiai masinę (nors pagal vakarietiškus mastus vertinant - visvien labai mažą) šitų mikroschemų gamybą, nes iki tol teišleisdavo smulkiomis serijomis.
Taigi, maždaug 1986 metais, kai jau pasaulyje plito grafinė aplinka, kaip kad GEM, MacOS ar Windows, Sovietų Sąjungoje prasidėjo iš bėdos masinė dešimtmečiu atsilikusių asmeninių kompiuterių gamyba, o ir tokiais mažais kiekiais, kad tik laimingiausios mokyklos gaudavo įsirengti po kompiuterių klasę, turinčią Elektronika BK kompiuterius. Tokioje klasėje būdavo krūva tokių kompiuterių, prijungtų prie televizorių Šilelis, į kuriuos vaikai žiūrėdavo iš mažo mažo atstumo.
Eletronika BK kompiuteriai buvo kraštutinai primityvūs, turėjo nepaprastai mažai atminties, o ir buvo padaryti neįtikėtinai pigiai - pvz., vietoje normalios klaviatūros su mygtukais būdavo tiesiog kažkokia storo celofano plėvelė su nupaišytais kvadračiukais, reiškiančiais raides. Veikdavo tai prastai, lėtai ir kreivai. Teoriškai ta plėvelinė klaviatūra turėjo būti labai gera, atseit popierių su spalvotais kvadračiukais pakeiti į kitą - ir štai jau klaviatūra, pvz., iš rusiškos pasikeitė į kokią nors lietuvišką. Realiai taip neveikė. O plėveliniai netikri mygtukai spaudydavosi sunkiai ir tik iš kažkelinto karto. Blogesniu atveju būdavo, kad klaviatūra užtrumpindavo, bet kadangi automatinio raidžių kartojimo paspaudus mygtuką nebuvo, tai klaviatūra išvis apstodavo veikti.
Tiesa, vėliau pasirodė ir Elektronika BK variantai su normaliais mygtukais, tačiau šie buvo brangūs ir būdavo retai. Paradoksas, bet būtent tie Elektronika BK variantai, kurie buvo su mygtukais, buvo daug ilgaamžiškesni, tad dabar sutinkami daugelį kartų dažniau. Tuo tarpu didžioji dauguma šių kompiuterių, kurie buvo su tomis plėvelėmis, tiesiog buvo sudrožti ir išmesti į šiukšlyną.
Kompiuteriai dirbo rusų kalba ir džiaugsmo per daug neteikė. Bene prasmingiausia programa juose buvo toksai Vilnius BASIC, kuris buvo realiai tiesiog dizasembliuotas ir perdirbtas, o paskui vėl sutransliuotas kažkokio vakarietiško BASIC klonas. Žodžiu, irgi kažkaip nukopipyzdintas neaiškiai.
Taip ar kitaip, visgi Elektronika BK tapo viso IT plitimo Lietuvoje etapu. Kadangi vienas iš didžiausių šių kompiuterių gamintojų per visą SSRS buvo Šiauliuose esanti gamykla Nuklonas, tai Lietuvai kažkaip pavyko gauti šių kompiuterių perteklių. Taigi, link sovietmečio pabaigos Lietuva galėjo džiaugtis, kad vidutiniškai vienam gyventojui čia kompiuterių tenka kone dvigubai daugiau, nei bet kurioje kitoje sovietinėje respublikoje. Vienok tas sąlyginis kitų respublikų aplenkimas buvo gan apgailėtinas - per Lietuvą tų kompiuterių buvo vienas kompiuteris keliems šimtams žmonių, kai, palyginus, JAV tuo metu asmeninis kompiuteris jau buvo kas antroje šeimoje, o kartais ir ne po vieną.