Šilelis

Čia kažkokia nelabai graži sovietmečio laikų užsieniui skirta reklama, kurioje matosi Maskvoje perdarytas pavadinimas - ne "Šilelis", o kažkodėl "Shiljalis".

Šilelis - tai dabar jau niekieno nebeatsimenamas, tačiau sovietmečiu - bene geriausias televizorius, kokį tik galima būdavo gauti. Tiksliau, geriausias iš tų, kurie buvo gaminami SSRS. Apie vakarietiškus televizorius paprastai niekas netgi nesvajodavo, tai ir nelygindavo.

Daugelis iš žalio jaunimėlio šiais laikais pagalvoja, kad tie televizoriai buvo kokie tai nešiojami - tai reiškia, kad dirbdavo nuo baterijų. Realiai tai nei velnio, nes visvien reikdavo pajungti prie tinklo. Nors ankstyvuosius modelius ir bandė padaryti su baterijomis, bet net naujos baterijos telaikydavo kokią valandą ar mažiau, o po kelių ciklų tas laikas sutrumpėdavo iki kelių minučių, tad greitai tokie bandymai baigėsi. Žodžiu, kad ir kur nusinešus, visvien žiūrėjimui reikdavo elektros tinklo.

Pirmieji šileliai buvo nespalvoti ir maži, didumo kaip žiurkėnų pernešimo narvelis. Vėlesni modeliai jau būdavo ir spalvoti, jų didumas jau buvo kiek panašesnis į kačių pernešimo narvą.

Kodėl Šilelis būdavo vertinamas sovietmečiu

Šilelis neatrodytų, kaip geras TV aparatas, nes ekranas būdavo mažas, jie pagal apibrėžimą skaitėsi kokie tai pernešami televizoriai, netgi ant viršaus tam skirtą rankeną turėdavo. Bet buvo du tų šilelių išskirtinumai, kurių kiti sovietiniai TV aparatai neturėdavo:

• Pirmiausiai, daug padoresnė išvaizda. Kai kiti sovietiniai TV aparatai nuo Vakarų pasaulio savo dizainu atsiliko maždaug 15-20 metų, tai Šilelis - gal kokiais 5-10 metų, kitaip tariant - atrodė beveik modernus.
• Antra - lyginant su kitais sovietiniais televizoriais, kurių litavimo kokybė buvo tiesiog nenusakomai, neįtikėtinai bloga, šileliai visai būdavo darbingi ir nelabai tegesdavo. Taigi, nusipirkus Šilelį, bent jau būdavo galima tikėtis, kad pusmetį-metus dirbs be gedimų, o paskui tie gedimai visgi bus pataisomi.

Dėl šių savybių Šileliai būdavo tiesiog mistifikuojami, nors realiai tai niekuo geru nepasižymėjo. Buvo atsilikę ir pagal išvaizdą, ir pagal kokybę. Negana to, dar paprastai turėdavo labai prastus sovietinius kineskopus, tai todėl vaizdas būdavo kraštutinai blankus, pilkšvas ir nekontrastingas. Bet šitomis savybėmis pasižymėjo ir kiti sovietiniai televizoriai.

Vėlyvuoju sovietmečiu Šileliai dar buvo plačiai naudojami ir vietoje monitorių, nes SSRS normalių monitorių neturėdavo. Tai kompiuterių klasėse, kur būdavo kokie nors Elektronika BK kompai, vietoje monitorių stovėdavo ir kokie nors Šileliai. Bet kadangi šie labai mirgėdavo, tai moksleiviams greitai įvarydavo galvos skausmą.

Televizoriai "Šilelis" - į eksportą

O dar SSRS bandė tuos televizorius eksportuoti į užsienio šalis, daugiausiai į kokią tai Afriką, Indiją ir panašiai. Tai šituo eksportu labai smarkiai girdavosi, kad esą labai gera prekė, nes ir užsieniečiai perka. Aišku, SSRS visi suprasdavo, kad tie užsieniečiai yra iš Indijos ar Afrikos, bet netgi ir tos šalys buvo vertinamos, kaip neblogai gyvenančios, nes per TV žmonės pamatydavo kokius nors dangoraižius iš Zimbabvės ir iš to nesunkiai suprasdavo, kad Afrikoje gyventi geriau, nei SSRS.

Tik vat bėda buvo tokia, kad buvo didelis nesusipratimas tada su televizorių pavadinimais, nes Lietuvoje niekas neturėjo teisės spręsti, kaip kas gali vadintis, jei prekė į eksportą eina. Tai spręsdavo kažkoksai Glavlit, bet ir tai ne lietuviškas, o kažkoksai atskiras, Maskvoje esantis. Tai tada lietuviškomis raidėmis užrašytas pavadinimas "Šilelis" būdavo transkribuojamas į rusiškas raides, gaudavosi "Шилялис", o jau tada vėl atgal į lotyniškas raides, ir tada jau gaudavosi "Shiljalis". Tai su tokiu pavadinimu ir pardavinėdavo kur nors užsieniuose.

Dar žr.

• Tauras - irgi buvo tokie televizoriai, bet jau šitie tai nebuvo taip vertinami