Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
IBM PC
IBM PC - tie kompiuteriai, nuo kurių prasidėjo didžiausia mums įprastų PC tipo kompiuterių era. Šie kompiuteriai buvo sukurti IBM kompanijoje, o paskui, apie 1981 metus, paleisti į masinę gamybą, naudojant visus IBM turėtus pardavimo kanalus. IBM PC pardavimai buvo tokie dideli, kad faktiškai nuo šių kompiuterių prasidėjo naujas IT etapas.
Šie mikrokompiuteriai turėjo Intel 8088 mikroprocesorius, 8 bitų vidurius, CP/M, PC-DOS arba MS-DOS operacinę sistemą, turėjo du 360 kB diskasukius ir jokio HDD, buvo gerai pritaikyti verslo poreikiams ir ilgainiui sugebėjo tapti faktiniu kompiuterių standartu.
Iki IBM PC jau buvo kitų firmų, kurios gamino mikrokompiuterius, tačiau rinka buvo segmentuota ir gan prastai pasiskirsčiusi. Realiai tai tos rinkos beveik nebuvo. IBM kompanija, atėjusi į asmeninių kompiuterių rinką, viską apvertė aukštyn kojomis ir padarė taip, kad iki šiol vis dar turime pasekmes - net ir dabartiniai kompiuteriai vis dar neša IBM PC paveldą.
Kaip su asmeniniais kompiuteriais buvo iki IBM
Įprasti mikrokompiuteriai daugiausiai buvo perkami namams, visokių mėgėjų. Tie kompiuteriai būdavo pakankamai silpni ir nepritaikyti verslui - naudodavo magnetofonus duomenims saugoti, televizorius vietoje ekranų (tokie tiko žaidimams, bet ne tekstui skaityti ir rašyti), o ir šiaip būdavo nepatikimi. Ir tos mažos firmelės neturėjo didelės reputacijos versle.
Didesnės firmos, kurios bandė gaminti geresnius kompiuterius, pritaikytus verslui, juos neretai gamino ir pardavinėjo labai brangiai, kaip kad Digital su savo PDP sistemomis, ir tai buvo panašiau į minikompiuterius, nei į mikrokompiuterius.
Dar kitos firmos gi, kurios bandė gaminti lyg ir mikrokompiuterius, bet patikimus, kaip kad Wang Laboratories, juos gamino be proto brangiai. Taigi, tokius kompiuterius galėdavo nusipirkti nebent visai jau išpendėję veikėjai. O ir tai, tokiems kompiuteriams pritrūkdavo programų, nes daug programų prigaminti galėjo vos kelios kompanijos.
Taigi, kai IBM pradėjo kurti savo PC, tai pasiskirstymas buvo toks. O ir IBM čia pradėjo kažkaip keistai - išties tai buvo pradžioje būrelis inžinierių, kurie nutarė sau susikonstruoti nuosavus asmeninius kompiuterius, nes firma tokiam hobiui duodavo įrangos ir netgi kažkiek pinigų. Tai vat tie inžinieriai bandė kažką sukurti, ieškojo kaip pigiau ir geriau ir galų gale, paėmę pigiausius komponentus, dirbančius 8 bitų režimu, įtaisė į juos Intel 8088 procesorių, nu ir gavosi kažkoksai kompiuteris. Gavosi nelabai našūs, kompromisiniai kompiuteriai, kurie kartu nebuvo ir blogi. Jie tiesiog buvo tokie gana vidutiniški ir niekuo stebuklingu nepasižymintys.
Bet užtat visvien nelabai brangūs, ir nelabai lėti, ir galintys gana daug atminties turėti ir nelabai blogi. Nors ir nelabai pigūs. Na, kaip bežiūrėsi, kompromisai yra visvien kompromisai.
IBM vadovybė nusprendė gaminti pigius kompiuterius
Anksčiau IBM jau bandė gaminti asmeninius kompiuterius, tačiau jiems nepavyko - viską jie darė gerai, kokybiškai, bet iš savų IBM komponentų ir taip, kaip reikia daryti rimtus, greitus ir galingus asmeninius kompiuterius. Gavosi visiški feilai, kurie tiesiog tapo niekuo. Taigi, IBM vadovybė nusprendė, kad reikia daryti atvirkščiai - pasiimti svetimus mikroprocesorius, svetimą įrangą, svetimus programuotojus ir pabandyti sulipdyti kažkokį produktą, kuris būtų tinkamas kaip tik tai naujai mikrokompiuterių rinkai.
Tai štai čia, kažkokio sutapimo dėka, IBM vadovybė pamatė savo inžinierių laisvalaikio kūrybą, pasakė, kad reikia tą dalyką dar pafinansuoti, sukūrė gerą BIOS ir Basic interpretatorių, tada surado OS gamintojus - tokią Microsoft firmelę, kuri sukūrė PC-DOS, vėliau žinomą, kaip MS-DOS, parinko tikrus kompiuterinius diskasukius ir kuo pigesnius, bet profesionaliam darbui skirtus video adapterius ir monitorius - kokius tai MDA ir CGA, ir tada gavosi tai, kas gavosi - pats pirmas IBM PC kompiuteris. PC jis vadinosi todėl, kad "Personal Computer" - "Asmeninis Kompiuteris".
Beje, daugelis mažų firmelių nesuprasdavo, kodėl verslas neperka jų kompiuterių su monitoriais, padarytais iš paprastų televizorių. O tai buvo geras pavyzdys, kaip rimtos firmos, kaip IBM supranta kliento poreikius, o visokie startuoliai fantazuoja. Gi paprasčiausiai televizorius neužlaiko vaizdo, nes turi rodyti filmus, tai reiškia, kad kur nors nusipiešęs šviečiantis taškas turi per mažą sekundės dalį užgesti. Bet dėl to TV ekranai visada mirga. Ir jei sėdi arti tokio ekrano, tai greitai pareina tokie galvos skausmai, kad dirbti pasidaro neįmanoma. Tuo tarpu IBM ar kitos didelės firmos žinojo apie šitą bėdą, tad monitorius darė su specialiais kineskopais, kur liuminoforas pilnai užgesta tik per kelias sekundes, o kokią pusę sekundės išvis ryškiai šviečia. Tokie ekranai praktiškai nemirgėdavo, todėl ir tikdavo verslui.
Štai tokie IBM PC ir buvo paleisti į rinką. Kadangi, lyginant su minikompiuteriais, jie buvo kraštutinai pigūs, o lyginant su paprastais buitiniais kompiuteriais, buvo labai geri ir profesionalūs, tai pradžioje milžiniški pardavimai parėjo įmonių rinkoje. Tačiau kadangi greitai šiems kompiuteriams atsirado ir žaidimų, o paskui jie buvo ir geriau tinkami programavimui - tai jie ėmė plisti ir namuose.
Kaip IBM PC tapo kompiuterių standartu
Žinodami, kad dažniausia problema kompiuterių rinkoje yra aparatinis ir programinis suderinamumas, kai bandant apsaugoti savo sistemas nuo konkurentų, neduodi toms sistemoms benrauti, IBM vadovai nusprendė sistemas padaryti atviras - kad visi, kas nori, galėtų kurti ir visokią aparatinę įrangą, ir programas, ir netgi klonuoti. Juoba kad saugoti ten buvo mažai ką, nes ir taip dauguma komponentų buvo imti ne iš IBM, o iš kitų gamintojų. Tai irgi labai daug davė populiarumo - nes atsirado klonų gamintojai, o su jais - ir pats pirkėjų palaikomas standartas - "ar čia suderinama su IBM PC?"
Tiesa, skirtingai, nei daugelis įsivaizduoja, IBM neišviešino visiškai visko - pvz., Basic interperetatorius nebuvo paskleistas (čia tik originalūs IBM PC turėjo tokią galimybę - Basic tiesiai iš BIOS pasileisti, be jokio diskelio), o ir BIOS nebuvo paskelbtas visas, o tik tiek, kiek reikia programavimui. Bet tai, ko trūko - tą kitos firmos pačios dasikūrė.
Dar po poros metų, 1983, buvo išleistas visiškai panašus IBM kompiuteris, tačiau jau sukurtas atvirkščiai - kaip kuo greitesnis ir geresnis. Realiai tiesiog toksai apgreidas, kur atminties pridėta, HDD įtaisyti, monitoriai geresni ir panašiai. Tai tas variantas vadinosi IBM PC XT ir neretai painiojamas su originaliu IBM PC.
O paskui, vėl po kelerių metų, kai IBM jau įsitvirtino rinkoje, buvo išleistas ir kitas, suderinamas, bet visai kitaip kurtas kompiuteris - IBM PC AT, kurį darant, IBM inžinieriai jau žiūrėjo ne į mažiausią kainą, o atvirkščiai - į kuo didesnį našumą, kartu išlaikant ir pilną suderinamumą su tais pačiais IBM PC XT.
Ilgainiui IBM PC sugebėjo nukonkuruoti kitas architektūras ir davė pradžią taip vadinamai Wintel platformai, tačiau paradoksaliai pati IBM kompanija vėliau bandė būtent su ta platforma konkuruoti, kurti alternatyvas, kovoti prieš Wintel bendrai bei Microsoft ir Intel konkrečiai, o paskui jau galų gale ir išvis išėjo iš asmeninių kompiuterių rinkos.
