Schizofrenija

Siekiant, kad straipsnis atrodytų rimtesnis ir moksliškesnis, jame pridėta daug ilgų tarptautinių žodžių Jei manote, kad protingų tarptautinių žodžių čia per mažai, spauskite redaguoti ir įrašykite dar kelis savo nuožiūra. Geriausiai tinka lotyniški ir graikiški.

Šizofrenija siejasi su keliais rizikos faktoriais: kardinaliai didesnė tikimybė ja susirgti, jei esate darboholikas, turite gerą vaizduotę, stiprų intelektą ir kitus gebėjimus. Dėl to ir atsiranda legendos apie išprotėjusius mokslininkus.

Schizofrenija (tariama, kaip "skizofrenija", angl. schizophrenia) arba šizofrenija (nuo lot. ir gr. schizo - skilimas) - psichikos liga, kuriai būdingas lėtinis asmenybės suirimas. Hebefreninė schizofrenija pirmą kartą buvo aprašyta, kaip Dementia praecox (ankstyvoji silpnaprotystė) austrų psichiatro Arnold Pick 1891, o 1893 metais vokiečių psichiatro Emil Kraepelin darbuose išskirtos pagrindinės schizofrenijos formos bei simptomatika. Patį terminą schizofrenia 1908 įvedė šveicarų psichiatras Eugen Bleuler.

Daugelis painioja schizofreniją su šizofrenija, nors išties tai yra skirtingi visai sutrikimai. Bet nors ir skirtingi, jie painiojami netgi psichiatrų, o visa ta painiavos kilmė - tai kadaise buvusi sovietinė psichiatrija, kuri aiškino, kad jų sugalvota šizofrenija yra tas pat, kas ir Vakaruose nagrinėjama. Tai apie tą sovietinę šizofreniją mes dėl to turime atskirą straipsnį, bet ne kad painiavos mažiau pasidarytų, o kad tiktai dar labiau viskas būtų suvelta.

Visoms šizofrenijos formoms būdingas vienas bruožas: kažkurie žmonių gebėjimai ir savybės ima byrėti ir skilinėti. Pvz., emociniai gebėjimai nustoja kaip nors sietis su intelektiniais ar intelektiniai gebėjimai patys savaime pradeda irti ir išsikreipinėti, nes pacientas nustoja diferencijuoti faktų vertes kaip skirtingas. Kaip pirmi šizofrenijos požymiai paprastai pasireiškia maginis mąstymas ar emocinis bukumas.

Pagal Eugen Bleuler visa šizofrenija kyla dėl kažkokios gilios ambivalencijos, bet mes čia į visokias absurdiškas psichologijas nesigilinkime, nes visi žino, kad psichikos ligos turi būti gydomos neuroleptikais, o ne kažkokia nesąmoninga psichoterapija.

Klasikinė schizofrenijos diagnostika paremta K.Schneider sukurtais pirmo rango simptomais, tačiau kartais jų visgi nepakanka, o kai kurie iš jų visgi gali pasitaikyti ir nesergantiems žmonėms, ar tiesiog gali būti netiksliai paciento įvardinami, nupasakojant savo paties mąstymą. Taigi, griežtų ir vienareikšmių simptomų čia išties nėra. Šiuolaikiniame psichiatrijos moksle gana padriki diagnostiniai metodai vis siaurinami, tad pvz., šiuolaikinėje klasifikacijoje katatonija jau priskiriama ne schizofrenijai, o depresijos grupės sutrikimams, tuo tarpu apie pačią schizofreniją jau kalbama kaip apie visą rinkinį skirtingų, tačiau panašius simptomus turinčių sutrikimų.

Schizofrenijos formos

Labiausiai schizofrenija su savo pavidalais priklauso nuo amžiaus, kuriame prasidėjo. Ankstyvame periode, iki 20 metų amžiaus prasidėjusi schizofrenija paprastai pasižymi vaikišku nerišlumu - čia tipiškiausia hebefrenija, maždaug 20-30 metų amžiuje būna daug polinkių į gyvenimo prasmes ir nesusitaikymą su realybe - čia dažniau būna katatoninė schizofrenija, o vyresniame nei 30 metų amžiuje - polinkiu į sąmokslo teorijas, taigi dažniau gaunasi paranoidinė schizofrenija. Atitinkamai, pagal paciento amžių jau gali būti nustatoma ir pirminė diagnozė.

Labai čia svarbus yra teisinga šizofrenijos diagnostika, nes jos netaikant, bet kuri šizofrenija lieka kaip nediferencijuota šizofrenija, o tai pacientams leidžia išsisukinėti nuo gydymo ir apsimesdinėti, esą serga kažkokiomis kitomis ligomis.

Pagal specifnę simptomatiką išskiriamos šios klasikinės schizofrenijos formos:

• Paranoidinė schizofrenija - būdingos įkyrios idėjos, paranoja, kliedesiai, haliucinacijos, kita pozityvi simptomatika. Negatyvūs simptomai neryškūs.
• Hebefreninė schizofrenija (kartais vadinama nerišliąja) - nerišlus mastymas ir nunykę jausmai. Aiškūs sudėtingesnių ir gilesnių jausmų sutrikimai, jausmų susilpnėjimas, manieringas elgesys, "primadonos sindromas", tipiškas užuojautos aplinkiniams trūkumas, nerišli šneka, "sąžinės atrofija", neaiški minčių eiga, tų pačių frazių ar žodžių nuolatinis kartojimas.
• Katatoninė schizofrenija - fizinės elgsenos sutrikimai, pradedant hiperaktyvumu, nerišliais judesiais ir baigiant gilia katatonija, rigidiškumu ar vaškiniu lankstumu, stuporu. Elgsenai būdingas negatyvizmas, priešgyniavimas.
• Paprastoji schizofrenija (kartais vadinama nediferencijuota) - šiai schizofrenijos formai priskiriami atipiniai atvejai, neturintys ryškios simptomatikos, tačiau demonstruojantys stabilią regresiją, mastymo ir emocinius sutrikimus.
• Rezidualinė schizofrenija (liekamoji) - įvairios likutinės (postpsichotinės) schizofrenijos formos, pasireiškiančios, kilus kitų formų schizofrenijos remisijai.

Papildomai klasikinėse psichiatrijos mokyklose išskiriamos dar kelios schizofrenijos rūšys, dažniausiai šios:

• Vangioji schizofrenija - ilgalaikė, lėtos formos schizofrenija, neturinti identifikuojamų schizofrenijos simptomų.
• Latentinė schizofrenija - ikisusirgiminė būsena, ilgainiui perauganti į kitas schizofrenijos formas. Pagal kai kurias teorijas - tai tiesiog neurozė.
• Ankstyvoji schizofrenija - čia kai dar lyg ir viskas tvarkoje su pacientu, bet jau nelabai kažkaip tvarkoje, nes jau matosi asmenybės ir elgesio pakitimai.
• Schizotipinis sutrikimas - schizofrenijai būdingą simptomatiką turintys sutrikimai, kurių nepakankamas ryškumas neleidžia vienareikšmiškai diagnozuoti schizofrenijos.
• Schizoafektinis sutrikimas - irgi schizofrenijai būdinga simptomatika, bet skiriasi tuo, kad epizodinis, tačiau kartu nesigauna diagnozuoti kokios nors depresijos, manijos ar bipolinio sutrikimo.

Kartais, vardan tikslesnės pirminės diagnostikos, išskiriamos dar kelios formos:

• Paranoidinė hebefrenija, turinti ir paranoidinės, ir hebefreninės šizofrenijos požymių
• Paranojinė šizofrenija, kur eiga ilga, lėta ir su didžiulėmis sąmokslo teorijomis
• Febrilinė šizofrenija, kuri panaši į katatoninę, tačiau turi labai staigią eigą su letaline baigtimi
• Heboidinė šizofrenija, kur visuomenei bus žymiai saugiau, jei pacientas niekada gyvenime neišeis iš specialaus režimo palatos
• Parafreninė šizofrenija, kur pamišimas yra ilgas, gilus ir nuolatinis - vis besitęsianti ir nepraeinanti parafrenija

Šizofrenijos simptomatika ir diagnozavimas

Simptomatika skistoma į dvi pagrindines grupes:

• Pozityvi simptomatika - haliucinacijos, kliedesiai, įkyrios idėjos, hiperaktyvumas, afektinės būsenos, kai simptomai yra "kūrybiški", atnešantys pacientui naujų potyrių.
• Negatyvi simptomatika - stuporas, atminties praradimai, valios sutrikimai, apatija, emocinis šaltumas, motyvacijos trūkumas, nekalbumas, uždarumas, susilpnėjęs loginis mastymas, etc., kur prarandami paciento įpročiai, žinios ir pan..

Bendrai pastebimi sutrikimai skirstomi į tipinius sutrikimus, kuriems būdinga giluminė ambivalencija:

• Valios - apsileidimas, socialinių funkcijų nevykdymas, motyvacijos trūkumas, absoliutus paklusnumas arba priešingai - visiškas nurodymų nevykdymas, nesugebėjimas tikslingai veikti
• Mastymo - logikos sutrikimai, nesugebėjimas pasinaudoti ankstesne patirtimi, absurdiškos idėjos, kliedesiai, nesąmoninga įvykių interpretacija, saviidentifikacijos trūkumas, asmenybės ribų sutrikimas
• Emociniai - susilpnėjusios emocijos, sociopatija, aukštesnių jausmų (superego) išnykimas, empatijos trūkumas, neadekvačios reakcijos, asocialumas

Bendrai pastebimas nerišlus mastymas, neretai sukuriantis byrančios asmenybės įspūdį, minčių eigos sutrikimai, nesugebėjimas kurti ilgesnio rišlaus pasakojimo ar teksto (paklausus paciento, ką jisai veikė šiandien, jis nesugeba nuosekliai papasakoti, leidžiasi į lankas, pasakojimas absurdiškai šokinėja), klausos haliucinacijos (balsai, aptardinėjantys paciento elgesį), kliedesiai (amžinojo variklio idėjos, stebuklingi lošimo algoritmai, ateiviai, religinės idėjos), uždarumas, atsiribojimas nuo artimųjų, psichotinė simptomatika.

Klasikinių šizofrenijos simptomų rinkiniu neretai laikoma taip vadinama katatoninė simptomatika, kuri būna itin ryški ir kompleksinė katatoninės šizofrenijimos atveju, tačiau daugiau ar mažiau pastebima ir esant daugumai kitų šizofrenijos formų. Vienas iš ryškesnių schizofrenijos simptomų - ryški ir įvairiapusiška ambivalencija. Regos haliucinacijos ar afektinės būsenos schizofrenijos atvejams nėra būdingos, pasitaiko retai.

Fiziologinių pakitimų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti schizofreniją, iki šiol nenustatyta. Kartais su schizofrenija siejami smegenų pakitimai ryškiai pastebimi tik pas pacientus, ilgą laiką gydytus neuroleptikais. Vienintelis patikimas rodiklis, nustatant schizofrenijos diagnozę - jau buvę schizofrenijos atvejai tarp paciento giminių.

Kai kurių autoritetų įvardijamas diagnozavimas pagal priešmirtinį prabudimą negali būti vienareikšmiškai vertinamas, kaip patikimas schizofrenijos simptomas, kadangi fiksuojamas tiktai post mortem, t.y., nepatikrinamas.

Diagnostiniai šizofrenijos kriterijai

Diagnostiniai šizofrenijos kriterijai skirstomi į dvi grupes - pagrindiniai ir šalutiniai. Diagnozę galima nustatyti, jei yra vienas ryškus pagrindinis kriterijus, du neryškūs pagrindiniai kriterijai arba bent du ryškūs šalutiniai kriterijai. Diagnozuojant svarbu, kad kriterijai būtų stebimi su visa simptomatika ne mažiau, nei mėnesį. Jei simptomai stebimi trumpiau - gali būti, kad tai ne schizofrenija, o kažkuris kitas sutrikimas.

Pagrindiniai kriterijai

Pagrindiniai keturi kriterijai, kurių pavienis leidžia diagnozuoti schizofreniją, yra išsivystę iš K.Schneider pirmo rango kriterijų, kurie kažkiek apibendrinti, papildyti ir sutraukti į mažesnį kriterijų rinkinį. Taigi, pagrindiniai schizofrenijos kriterijai yra tokie:

• Minčių aidas - specifinė pseudohaliucinacijų rūšis, kai mintys sukuria aidėjimo įspūdį. Pacientas skundžiasi, kad lyg tos mintys balsu būtų ištariamos galvos viduje. Taip pat kyla pojūtis, kad mintys yra svetimos, transliuojamos į galvą arba atvirkščiai - kad jas girdi aplinkiniai asmenys, ar kad jos perduodamos kažkur telepatiškai ir pan..
• Valdymo ir poveikio kliedesiai. Pacientas skundžiasi, kad jo kūną, mintis, veiksmus irba pojūčius valdo kažkas iš šalies, jį tyrinėja, prie jo prisijungia ir panašiai. Aplinkiniai įvykiai pacientui ima atrodyti sureguliuotais, aplinka netikra, surežisuota, aplink visokie aktoriai ir taip toliau.
• balsai galvoje - tokios klausos haliucinacijos. Kitaip tariant, balsai, kurie girdimi be jų šaltinio. Paprastai balsai komentuoja paciento elgesį, vertina, visaip tyčiojasi, kartais ir pagiria, būna kad ir nurodinėja pacientui, ką daryti.
• Stabilūs kliedesiai, neatitinkantys įprastos socialinės kultūros ar prietarų. Būdinga, kad kliedesiai didingi, susiję su visokiais ufonautais, iliuminačiais, driežažmogiais, pasauliniais sąmokslais ir panašiai. Pacientas tuose kliedesiuose dažniausiai figūruoja kaip labai reikšminga figūra, pvz., koks nors Visatos valdovas.

Šalutiniai kriterijai

Šalutiniai kriterijai yra mažiau reikšmingi, tad diagnozė nustatoma tik esant dviems simptomatikų rinkiniams vienu metu:

• Įvairios haliucinacijos, besitęsiančios ilgiau nei mėnesį ir einančios kartu su kliedesiais, paaiškinančiais haliucinacijų kilmę. Būdinga, kad pacientas ima prisitaikyti prie tęstinių haliucinacijų, atranda joms paaiškinimus, kurie neretai būna absurdiški. Pvz., balsai galvoje paaiškinami tuo, kad neseniai pacientas buvo ligoninėje, jam darė operaciją ir narkozės metu įsiuvo į galvą implantą. Arba pvz., kokia nors mergina gali pasakoti, kad jai vis kūną bado nelyg adatomis, o tai dėl to, kad neseniai tratinosi su kažkuo, o paskui kai miegojo, tai kažkas jai į putę sukišo pakelį adatų.
• Minčių vogimo kliedesiai - pvz., mintys buvo, o paskui kažkur dingo ir baigėsi. Pacientas kalbėdamas pameta temą, netikėtai pereina prie kitos, visiškai nesusijusios temos, kalba nerišli, nusimušanti, kartais naudojami paciento išsigalvoti žodžiai, sakiniai neretai beprasmiai. Smarkiai primena kai kurių visai nusidegradavusių politikų kalbas, kas kelia įtarimus ir todėl siūlome jiems pasitikrinti.
• Katatoniniai sutrikimai, įskaitant ir katatoninį stuporą: pacientas tampa panašus į vaškinę lėlę, kuriai gali vūti suteikiama bet kokia poza. Tarpais stuporas gali pereiti į katatoninį sužadinmą, kai pacientas nerišliai blaškosi, darydamas nesąmones. Perėjimai iš būsenos į būseną labai staigūs. Taip pat bet kokia taip vadinama katatoninė simptomatika
• Negatyvinė simptomatika - pacientas praranda interesus, nustoja bet kuo domėtis, emocijos tampa skurdžiomis ar dirbtinėmis, imitacinėmis. Pacientas mažiau bendrauja su žmonėmis arba išvis tampa atsiskyrėliu. Kartais gali būti pastebimas pseudoproduktyvumas, kai pacientas nuolat lyg ir užsiima kažkokia veikla, vis kažkur skuba ir kažkuo užimtas, tačiau veikla neduoda visiškai jokio rezultato. Būdingas abejingumas nesėkmėms ir sėkmėms.
• Aiškūs elgsenos pokyčiai, pacientas neplanuoja ateities, neturi jokių tikslų, veikia nekryptingai. Būdinga, kad tai ne šiaip kažkoks kryptingumo praradimas, o tiesiog buvusių interesų dingimas ir nenoras nieko siekti. Pacientas gali ištisas dienas gulėti lovoje, atsikeldamas tik tam, kad nueitų į tualetą ar pavalgyti. Visą savo dėmesį pacientas nukreipia į savęs vidų, neretai prikurdamas visokių įdomių dalykų, tačiau visiškai nesidalindamas tuo su aplinkiniais.

Diagnozių efektyvumas

Pagal statistinius tyrimus, vykdant "mišrų" ir "dvigubą" diagnozavimą, diagnozės patikimumas yra neadekvačiai žemas. Mišraus diagnozavimo atveju, kai gydytojams pateikiami iki tol diagnozuoti ligoniai, esantys remisijoje, pramaišiui su patikrintais sveikais asmenimis, neturinčiais tikslo apgauti gydytoją, diagnozavimo tikslumas neviršija 71 proc.. Mišraus diagnozavimo atveju, kai gydytojams pateikiami iki tol diagnozuoti ligoniai, esantys psichozės būsenoje, pramaišiui su kitomis ligomis sergančiais pacientais, diagnozavimo tikslumas neviršija 43 proc.. Dvigubo diagnozavimo atveju, kai tam pačiam pacientui diagnozę nustato du nepriklausomi gydytojai, diagnozavimo tikslumas neviršija 65 proc..

Šizofrenijos patogenezė

Vyrai ir moterys bendrai šizofrenija serga panašiu dažnumu, tačiau išties tai apgaulingas įspūdis: jauname amžiuje (iki 25 metų) dažniausiai suserga vyrai, tai paprastai būna hebefrenija. Vyresniame amžiuje (25-35 metų) dažniau ima sirgti moterys, joms būdingesnė paranoidinė šizofrenija. Tuo tarpu katatoninė šizofrenija būdinga ir tiems, ir aniems - šioji dažniau pasitaiko maždaug 20-30 metų amžiuje.

Teoriškai, kadangi taip prisakė Emil Kraepelin, šizofrenija kyla dėl kažkokių endogeninių smegenų pažeidimų. Praktikoje tie pas šizofrenikus atrandami smegenų pažeidimai aiškiai atitinka būtent tokius, kokius sukelia ilgalaikis gydymas neuroleptikais, tad reali kilmė nelabai čia aiški.

Kai kurie sieja šizofreniją su genetika, tačiau irgi įdomu, kad genetinės sąsajos sutampa su tomis, kokios rodo aukštus intelektinius gebėjimus: inteligentai visokie bei kitokie menininkai serga šizofrenija daug dažniau, kaip dažniau serga ir jų vaikai. Viena iš teorijų sako, kad šitai yra dėl pernelyg geros pacientų atminties bei didelių žinių: kadangi galva užkišta viskuo, tai pacientai nesugeba užmiršti visokių problemų ir realybės nelogiškumų, todėl kankinasi tol, kol visas pasaulis subyra.

Vienintelė objektyvi, statistiškai patikrinama sąsaja kol kas yra su kalbų mokėjimu: bent 2-3 kartus didesnė tikimybė susirgti šizofrenija yra pas tuos, kas maždaug 1-3 metų amžiuje augo dvikalbėje ar daugiakalbėje aplinkoje. T.y., jei vaikas ankstyviausiame amžiuje mokosi ne vienos, o kelių kalbų iškart - šizofrenijos tikimybė padidėja kelis kartus. Būtent su tuo siejamas ir 2-3 kartus didesnis šizofrenija sergančių procentas įvairių imigrantų šeimose.

Šizofrenijos eiga ir gydymas

Pagal savo eigos formą šizofrenija išskiriama į kelis variantus, pagal kuriuos skiriasi gydymas ir prognozė:

• Rekurentinė šizofrenija arba taip vadinamas schizoafektinis sutrikimas - pasižymi kliedesiais ir afektu. Kadangi būna, kad pagydoma, tai šiais laikais jau nesiskaito, kad šizofrenija. Kuo didesnis afektas pas pacientą priepuolio metu, tuo geresni šansai pasveikti.
• Epizodalinė-progredientinė - pasižymi priepuoliais, tarp kurių būna laikinos dalinės remisijos. Kadangi remisijos nepilnos ir jų metu išlieka kliedesiai, tai paciento asmenybė pilnai neatsistato. O kadangi priepuoliai būna gana sunkūs ir gerokai paciento asmenybę aptalžo, tai po kiekvieno priepuolio viskas būna po truputį blogiau. Trumpai tariant, nors ir aprimdama, liga ilgainiui tik blogėja ir blogėja. Būtinas ilgalaikis gydymas neuroleptikais netgi tada, kai remisijos yra ilgos ir netgi gana pilnos.
• Piktybinė arba permanentiškai progredientinė - kai jokių remisijų nebūna, pacientas yra jei ir silpnesniame priepuolyje, bet nuolat ir viskas einasi tik blogiau. Prognozė gana prasta, ypač jei dominuoja negatyvi simptomatika. Gydymas aukštomis neuroleptikų dozėmis.
• Vangioji šizofrenija - būdinga silpna simptomatika ir lėta eiga, kur paciento būklė iš lėto blogėja, kol visai nepablogėja. Neretai būna taip, kad ji blogėja taip lėtai, kad iki gyvenimo galo taip ir neišsivysto šizofrenijos simptomatika. Šiais laikais tai vadinama kaip schizotipinis sutrikimas.

Pozityvi simptomatika kupiruojama sedatyviniais, antipsichotiniais preparatais, aukštomis dozėmis. Negatyviai simptomatikai - palaikantis gydymas, antidepresantai. Katatonijos, stuporo atveju, esant negatyvizmui - elektrokonvulsinė terapija.

Bendru atveju gydymas simptomatinis, kaitaliojant gydymo būdus priklausomai nuo rezultatyvumo.

Šizofrenijos eigos prognozė

Prognozė varijuoja, priklausomai nuo ligos eigos ir gydymo. Esant vėlyvam pasireiškimui, ūmiai formai su aštriu deliriumu, pozityviems simptomams - geresnė. Esant negatyviai simptomatikai, ankstyvam pasireiškimui, vangiai eigai - blogesnė.

Ligos eiga smarkiai priklauso nuo paciento reintegracijos galimybių, prasidėjus remisijai. Priklausomybė elementari: po psichozės lieka rezidualiniai kliedesiai, kitaip tariant, pacientas toliau nusišnekinėja ir būna ne visai pilno proto, nes prisimena savo ankstesnius kliedesius. Jei su pacientu aplinkiniai bendrauja, paaiškina viską ir grąžina jį realybėn, tai jis pasveiksta, bet jei nebendrauja - tai taip ir lieka kliedinčiu, o užėjus kitam psichozės epizodui, viskas būna daug prasčiau.

Pagal Emil Kraepelin bei garsųjį Akademiką Snežnevskį, esminis šizofrenijos simptomas yra tai, kad ji nepagydoma ir visada tiktai blogėja. Todėl jei jums pagerėjo - tai reiškia, kad arba laikinai, arba ne šizofrenija.

Schizofrenija ar šizofrenija?

Daugelis užduoda tokį klausimą - šizofrenija ar schizofrenija? Tai čia iškart atsakome: "schizofrenija" - tai tradicinis, vakarietiškas terminas, žymintis asmenybės irimo, byrėjimo, skilimo sutrikimą. Patsai žodis "schizo" yra kilęs iš graikų kalbos, kaip ir žodis "skizma" - skilimas. Tariama šitai kaip "skizofrenija" arba "schizofrenija" - kaip kam patogiau.

Sovietinėje praktikoje naudojamas terminas "šizofrenija", kuriuo žymima žymiai platesnė grupė psichikos ligų, įskaitant ir shizoptinį sutrikimą, schizoafektinį sutrikimą bei įvairias psichozes ar net neurozes.

Atitinkamai, pagal terminų vartojimą galima identifikuoti ir gydytojo priklausomybę vienai ar kitai psichiatrijos mokyklai: sovietinės psichiatrijos (Kaščenka, Snežnevskio mokykla) atstovai vartoja terminą "šizofrenija", tuo tarpu šiuolaikinės psichiatrijos atstovai, gavę išsilavinimą, paremtą vakarietiškomis studijomis, vartoja terminą "schizofrenija" (tariamas, kaip "skizofrenija" ar "schizofrenija").

Psichoterapinių mokyklų atstovai linkę išvis nevartoti nei vieno iš šių terminų, neretai įvardindami schizofreniją, kaip pseudodiagnozę.