Sociopatija

Sociopatija dar vadinama kaip disocialus asmenybės sutrikimas, antisocialus asmenybės sutrikimas arba antisocialinis sutrikimas ir panašiai, o išties tai tėra psichiatrų ar tai psichologų išrastas gražus pavadinimas visokiems prigimtiniams, nepataisomiems nusikaltėliams. Išties tai vienas iš asmenybės sutrikimų, tiktai toksai, kur žmogui atrodo, kad visi jam skolingi, o jis vienas toksai visko vertas, bet negavęs, todėl reikia iš kitų atimti ir sau pasiimti.

Čia tolerantiškas toksai pavadinimas gaunasi šitam antisocialumui - "žinot gi, čia tas banditas, kuris bobutę užmušė ir pinigus pragėrė, tai ne nusikaltėlis, o žmogus, turintis antisocialų asmenybės sutrikimą, būkime jam tolerantiški ir atlaidūs". Kartais dėl tolerancijos šitas sutrikimas dar būna pavadinamas asocialiu asmenybės sutrikimu, kas išvis netiesa: asocialūs (vengiantys visuomenės) yra daugybė asmenybės sutrikimų, įskaitant ir tuos, kas būna baikštūs ir visko vengiantys ir nuo visko besislapstantys.

Bendras sociopatijos arba antisocialaus sutrikimo aprašymas

Sociopatijos arba antisocialaus asmenybės sutrikimo esmė - žmogos jaučiasi aukščiau kitų tiek, kad tų kitų žmonėmis netgi nelaiko, o tik kažkokiais daiktais, padarais, lochais ar panašiai. Aišku, iš tokio požiūrio į žmones būna retos išimtys, kada visgi sociopatas turi specialų požiūrį į kokį nors žmogų, pvz., į savo bobutę, kuri jį išaugino ar dar į ką nors. Visgi kiti žmonės sociopatui būna ne kaip žmonės, o kaip išnaudojimo objektas.

Pats sociopatas visada jaučiasi nuskriaustas ir mano, kad visa visuomenė jam skolinga ir jį bando išnaudoti ir apgauti. Todėl sociopatas mano, kad ir jis pats turi visus apgauti. Kas gudresnis ar stipresnis - tas, pagal sociopatą, ir yra teisus. O jei kažkas kitas teisus, jei teisėsauga sociopatą nuteisė - tai ne dėl to, kad teisingumas, o dėl to, kad jie stipresni. Sociopatai iš principo netiki, kad teisingumas egzistuoja, jie netgi tyčiojasi iš tų, kas tuo tiki, arba teisingumu tikinčius laiko pavojingais, neprognozuojamais durniais, kuriuos geriau kaip nors primušt.

Nuoširdus sociopato įsitikinimas, kuriuo paremtas visas sociopato mąstymas ir elgesys - tai, kad visi vagia. Tai reiškia, kad jis irgi gali ir turi vogti. Bet kad jis buvo pagautas - tai neteisinga, nes gi kiti esą irgi vagia, o jų tai nenubaudė. Todėl sociopatams ir būdingas neteisingo nuskriaustumo jausmas, nes jie galvoja, kad vagia visi, o nubaudė tai esą tiktai juos, o tai esą yra neteisinga. Žodžiu, sociopatas per tokį įsitikinimą, jog visi vagia ar daro kitus nusikaltimus, jaučiasi auka, nes esą čia tik jį prigavo ir nubaudė, o kiti tai nenubausti liko.

Senesniais laikais, seniausiose asmenybės sutrikimų klasifikacijose antisocialumas buvo esminis asmenybės sutrikimo požymis, tačiau vėliau buvo pastebėta, kad visgi taip nėra - tiesiog sociopatija labai jau konfliktuoja su visuomene, todėl, skirtingai nuo kitų asmenybės sutrikimų, atpažįstama ir identifikuojama per visokius kriminalinius tyrimus, kurių metu antisocialūs asmenys ir sučiumpami.

Antisocialus asmenybės sutrikimas pagal DSM kriterijus

Bendras antisocialaus asmenybės sutrikimo požymis - tai visaapimanti nepagarba ir panieka kitų žmonių teisėms, neretai virstanti priešišku, kenksmingu elgesiu ar priešiška agresija (kylančia ne dėl objektyviai ar neurotiškai gynybinių motyvų). Vietoje kenksmingo ir priešiškai agresyvaus elgesio gali būti apgaulė ir manipuliavimas, nors dažniausiai būna ir agresija, ir apgaudinėjimas, ir manipuliavimas vienu metu.

Antisocialus asmenybės sutrikimas vaikystėje

Daugeliu atvejų priešiškai agresyvus ir apgaulingas elgesys ima reikštis dar vaikystėje, iki paauglystės. Vaikystėje besireiškiantis antisocialus asmenybės sutrikimas pastebimas pagal tokius požymius:

• Vaikas skaudina, žaloja ar kankina gyvūnus ar žmones
• Vaikas elgiasi priešiškai kitų atžvilgiu, pvz., gąsdina, baugina kitus, žemina, rengia patyčias
• Būna visiškai neatsargūs kitų žmonių turto atžvilgiu, pvz., gali kažką padegti, nekreipdami dėmesio į įspėjimus
• Dažnai užsiima sukčiavimu ar apgaulėmis, vagia ir pažeidinėja daug kitų įprastų bazinių elgesio normų

Paklusnumo sutrikimas kartais yra įvardinamas kaip vaikiška antisocialaus asmenybės sutrikimo forma. Kita vertus, daugeliu atvejų vaikiškas nepaklusnumas vėliau išnyksta ir susitvarko. Taigi, iki postpubertato (po paauglystės atėjusio periodo) visiškai patikimai ir vienareikšmiškai diagnozuoti antisocialaus asmenybės sutrikimo nėra įmanoma.

Suaugusiųjų antisocialus asmenybės sutrikimas

Daugeliu atvejų antisocialus asmenybės sutrikimas persimaišo ir su rizikingu elgesiu, emociniais sutrikimais ir negebėjimu normaliai valdyti savo impulsus. Taigi, antisocialūs asmenys neretai linkę elgtis vaikiškai impulsyviai, emocingai ir visiškai nepagrįstai. Jie daugeliu atvejų neadekvačiai rizikuoja, pakliūna pavojingas situacijas, kuriose jau ima elgtis atvirai antisocialiai dar ir dėl to, kad juos prispaudžia aplinkybės. Pvz., toksai žmogus gali įsivelti į žodintį konfliktą su kuo nors, o tas konfliktas gali peraugti į muštynes.

Bendras požymis - kad netgi ir suaugę, tokie asmenys nemoka įsivertinti savo elgesio pasekmių. Todėl mano, kad jų pačių neatsakingas, kenksmingas, agresyvus elgesys jiems nebus kažkuo žalingas. Kai jie būna baudžiami už tą elgesį, jie nesugeba susieti priežasčių su pasekmėmis ir galvoja, kad yra baudžiami nekaltai.

Verta atkreipti dėmesį, kad lengvos formos antisocialus elgesio sutrikimas pasireikšdavo labai daugeliui pacientų po lobotomijos, nes tokie asmenys, su pažeistomis kaktinėmis smegenų skiltimis nesugebėdavo mąstyti logiškai apie ateitį, apie savo veiksmų pasekmes. Pastebėtina, kad primityvesnių, sociopatinio elgesio požymius turinčių nusikaltėlių tarpe vidutinis intelektas yra nežymiai, bet visgi mažesnis už vidutinį. Kita vertus, tai nėra patikimas rodiklis, nes labai nemažai sukčių, pasižyminčių visiškai neeiliniais manipuliavimo ir apgaulės gebėjimais bei visišku antisocialumu, turi daug aukštesnį už vidutinį intelektą.

Asmenybės, turinčios antisocialų sutrikimą nesugeba gailėtis dėl savo padarytų nusikaltimų - tai yra vienas iš požymių, pagal kuriuos tokie žmonės atpažįstami. Kita vertus, jei aplinkybės verčia (pvz., jie yra suimti, teisiami, nori bausmės sušvelninimo, sutrumpinimo, geresnių sąlygų ar pan.), jie sugeba tiesiog tobulai, neįtikėtinai įtikinamai pavaizduoti ir apsimesti, kad nuoširdžiai gailisi.

Dėl to, kad paprastai tokie asmenys turi ilgametę apsimetinėjimo patirtį, juos identifikuoti sunku būna net ir profesionalams. Vienas iš kažkiek veikiančių rodiklių - fiziologinės reakcijos, pvz., ašaros. Apsimetinėjant, ašaras susimuliuoti gana sunku. Kita vertus, reikia turėti omeny, kad daugelis neurotikų turi negebėjimą verkti (viena iš dažnesnių PTSD reakcijų - gebėjimo verkti praradimas), o dar kita vertus, nemažai sociopatų išmoksta verkti kuo gražiausiai. Itin talentingi sociopatai sugeba apgauti ir profesionalius daug metų teisėsaugos srityje dirbančius psichologus bei tardytojus. Todėl čia verta pasitikėti faktologinėmis metodikomis.

Galų gale, yra dar vienas bendras, labai tipiškas sociopatų požymis - kad jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus, visiškai natūraliai ir be jokių skrupulų permeta atsakomybę ant savo aukų, kraštutinai įžūliai ir įtikinamai meluodami, nupasakodami išgalvotas įvykių versijas ir pan., taip pat paaiškindami, kaip savo elgesiu aukos padarė jiems žalą ir tiesiog privertė su jomis pasielgti blogai, pvz., apiplėšti, sumušti, apvogti ar dar kažką padaryti. Patys nusikaltimai irgi išverčiami atvirkščiai - pvz., apvogęs žmogų sociopatas aiškina, kad atsiėmė skolą, kažką primušęs sako, kad tiktai gynėsi, kažką apiplėšęs gali aiškinti, kad kažkoks daiktas priklausė jam ir kad čia auka norėjo tą daiktą atimti.

Būdinga, kad sociopatas paprastai turi ilgesnę ar trumpesnę kriminalinę istoriją su panašiais išsisukinėjimais. Taigi, net jei vieną kartą ir išsisuko, per kelis pasikartojimus gali būti gana patikimai identifikuojamas teisėsaugos, o ne psichiatrijos ar psichologijos įrankiais. Į psichiatrų ar psichologų rankas sociopatai dažniau pakliūna per teisėsaugą, nes patys savyje problemų nemato ir jokių psichologų nenori.

Praktinis antisocialaus asmenybės sutrikimo diagnozavimas

Paprasčiausias būdas diagnozuoti šitą antisocialinį asmenybės sutrikimą yra tiesiog pasitikrinti, ką ir kaip žmogus mąsto. Esminės sociopato nuostatos, nesuprantamos normaliems žmonėms, yra tokios:

• "Nėra skirtumo tarp melo ir tiesos, čia šitas sąvokas valdžios gudruoliai išgalvojo tam, kad manimi ar kitais manipuliuotų"
• "Kokia dar tiesa? Tiesa yra tas pats melas, skirtas lochams apipisinėt!"
• "Nusikalsti galima ir tai yra gerai, nes visi kiti irgi daro nusikaltimus, kai tik gali"
• "Visi daro nusikaltimus, bet tik žioplius pagauna ir pasodina į kalėjimus"
• "Visi aplinkui nori mane apgauti ir iš manęs pasipelnyti, atimti pinigus ar turtą"
• "Visi aplinkui yra lochai, iš kurių aš pats galiu gerai pasipelnyti"
• "Mentai yra padlos, jie nori prie manęs prisipisti ir pasodinti į kalėjimą"

Taigi, sociopatui galima užduoti tokio tipo klausimus. Pvz., "ko iš jūsų nori pareigūnai?", "kuo skiriasi melas ir tiesa?", "ar visi daro nusikaltimus?" ir panašiai. Iš tų atsakymų galima atpažinti tą specifinį antisocialų mąstymą.

Tokios ir panašios klaidingos nuostatos labai perkreipia sociopato įsivaizdavimą apie pasaulį. Jis negeba bendrauti kaip normalus žmogus, niekuo netiki ir nepasitiki, ir yra iš principo neperauklėjamas. Kartu dėl tokių nuostatų sociopatas visada mielai gali apgauti ar apiplėšti ką nors kitą. Aišku, jei tik nemato rizikos gauti į snukį.

Sociopatijai labai artimas sutrikimas yra narcisizmas, jis iš esmės skiriasi tuo, kad narcizas jaučiasi ne nuskriaustas (o sociopatai paprastai jaučiasi nuskriausti), o atvirkščiai - narcizas jaučiasi tobulas ir viską galintis, ir kartu sėkmingai maskuoja savo antisocialumą. Bet šiaip nuo įprastos sociopatijos narcisistinis sutrikimas skiriasi gana nesmarkiai, nes kitų žmonių poreikiai yra nuvertinami visiškai, narcizas stovi aukščiau visko.

Sunkesnės sociopatijos formos, persimaišiusios su sadizmu, negebėjimu valdyti emocinius impulsus, ar dar kokiais nors pavojingesniais sutrikimais, gali reikšti, kad žmogus kažkuriose situacijose ims elgtis kaip visiškas maniakas, keliantis labai realų pavojų aplinkiniams. Dėl to daugeliu atvejų disocialumas yra diagnozuojamas jau po to, kai žmogus yra turėjęs problemų su teisėsauga.

Kita vertus, gerai adaptuoti, socialines taisykles išmokę sociopatai sugeba integruotis į visuomenę, tik būna vertinami kaip keistoki, labai melagingi ar atvirkščiai, kažkokie moraliai kvaili, nes nesugeba adekvačiai vertinti kažkurių dalykų, nemoka suprasti žmonių poreikių, neturi empatijos ar panašiai. Daugeliu atvejų tokie gerai integruoti disocialaus sutrikimo atvejai primena autistinį spektrą.

Disocialus, antisocialus, asocialus ar antisocialinis asmenybės sutrikimas ar sociopatija?

Dėl terminų painiavos yra daugeliui iki šiol neaišku, kaip tiksliausiai vadinti šitą asmenybės sutrikimą. Kai kurie vadina tai tiesiog psichopatija, nors tai nėra tikslu, nes tai labai jau bendrinis ir kadaise nuvalkiotas terminas.

Dažnai sakoma, kad tai yra sociopatija, bet kad negražu taip vadinti, nes tas žodis reiškia etiketę, kuri priklijuojama prie žmogaus ir diskriminuoja. Todėl geriau vadinti antisocialiu arba disocialiu asmenybės sutrikimu.

Taip pat yra paplitę du labai klaidingi, galimai kokių nors kalbainių, bet kaip įtariame, tiesiog alternatyviai protingų asmenų darytus termino sulietuvinimus.

Vienas iš tų sulietuvinimų sako, kad tai asocialus asmenybės sutrikimas. Toksai teiginys iš principo įmanomas, nes bendrai imant, tai yra prie visuomenės neprisitaikantys asmenys. Kita vertus, asocialūs yra ir asmenys, kurie turi, pvz., vengiantį asmenybės sutrikimą - jie tiesiog vengia bet kokių kontaktų ir negeba integruotis į visuomenę. Svarbu suprasti, kad asocialumas nėra antisocialumas. Asocialumas reiškia tiesiog nepritapimą, bet antisocialaus asmenybės sutrikimo esmė yra būtent veikimas priešingai socialinėms normoms, o ne socialinių santykių vengimas. Taigi, nėra teisinga vadinti šį sutrikimą asocialiu asmenybės sutrikimu.

Kitas iš sulietuvinimų, populiariausias pagal tai, ką gauname iš Google paieškos - tai kad šitai yra antisocialinis asmenybės sutrikimas. Šis vertimas yra absurdiškas, nes žodis "socialinis" reiškia bendrai visuomeninį pjūvį, skirtingai nuo žodžio "socialus". Pvz., galime kalbėti apie socialines paslaugas, socialinę rūpybą, sociumo veikimą, etc., bet tai nebus socialios ar kažkokios paslaugos. Socialus - tai reiškia, bendraujantis, sugebantis prisitaikyti prie aplinkinių. Antisocialus asmenybės sutrikimas yra ne antisocialinis, o būtent antisocialus. Absurdišką vertalą padarę kalbainiai šiuo atveju banaliai nesuvokia, ką šneka.

Akivaizdu, kad terminas "antisocialus" gali būti tinkamiausias iš visų, kurie minimi, tačiau kartais dar pasitaiko ir įvardinimas "disocialus". Disocialus - tai reiškia, kad nesuderinamas su socialumu. Tam tikra gilumine prasme tai būtų tikslesnis vertimas, nes išties antisocialaus sutrikimo atveju asmenybė nėra nukreipta į kovą prieš socialinius santykius, o greičiau tiesiog iš principo nesuderinama. Kita vertus, tikrai retai sutinkame, kad lietuviškai kas nors kalbėtų apie disocialų asmenybės sutrikimą. Taigi, nors ir rekomenduojame tokį įvardinimą, jis yra retas. Kita vertus, būtent toksai įvardinimas yra, pvz., asmenybės sutrikimų klasifikacijoje pagal ICD-10.

Galų gale, patsai žodis "sociopatija", nors ir primena etiketę, išties yra labai patogus naudojimu, nes kur ten sakysi tą gargarišką "disocialus asmenybės sutrikimas", jeigu viską gali įvardinti vienu žodžiu? O ir etiketės čia nežeidžia, nes jei žmogus būna nusikaltėlis, tai būna nusikaltėlis. Trumpai tariant, nėra čia ko.