Autizmas

Autizmas arba autistinis sutrikimas (gr. αὐτός „pats“) yra savybė, kurią galima apibrėžti bet kuriam asmeniui. Populiarioje literatūroje autizmo turėjimas priskiriamas tik specifinei asmenų grupei. Visgi, tai yra netiesa, kadangi autizmą galima vertinti kiekybiškai, pridarius tam tikslui visokių psichologinių testų.

Nepagarbiai dar daugelis autistų vadinami autais, tai čia kad trumpiau būtų. Pagarbiai tai dar būna kalbama, kad yra toksai Aspergerio sindromas...

Bendrai tai sako, kad yra trys esminiai autizmo bruožai: negebėjimas pamatyti kokių nors dalykų visumos, negebėjimas natūraliai ir lengvai pagauti kontekstų, negebėjimas įsijausti į ko nors galvą ir negebėjimas planuotis savo reikalų. Visgi tų bruožų yra ir daugiau, o ir neaišku, kuris iš kurio kyla, o ir paprasti žmonės tų autistinių savybių irgi turi, o ir šiaip nėra ribos nuo normalaus žmogaus iki visiško autisto, taip kad čia panašiai gal kaip su kokiu intelektu, tik vat fragmentiškai, apie kažkokią vieną ar kelias to mąstymo savybes.

Autizmas paprastojoje psichiatrijoje

Žemiau nupasakojame paprastus autizmo požymius ir jo supratimą įpratoje paprastoje psichiatrijoje. Nors jums gali pasirodyti ir keistai, bet būtent taip autizmas dažniausiai ir suprantamas.

Autizmo požymiai

Autizmui nustatyti yra apibrėžta autizmo skalė, kurios reikšmės vyrauja nuo 0 iki 6. Būtent tai specifinei grupei priklausantys asmenys turi pakankamai aukštą autizmo skalės reikšmę (maždaug daugiau nei 4). Simptomiškai autizmas gali būti apibrėžtas kaip daugybės savybių rinkinys. Tos savybės yra tokios įvairios, kad dažnai vykdomi šių savybių apibendrinimai virsta ištisomis klaidų persunktomis teorijomis.

Tokių savybių pavyzdžiai (bet nebūtinai dažniausiai pasitaikantys, nes autizmas ir be jų būna):

• Pomėgis žiūrėti į veikiančią skalbimo mašiną (specialią jos vietą).
• Domėjimasis traukiniais.
• Baimė žaisti Kerlingą.
• Aleksitimija.
• Laimės pojūtis važiuojant automobiliu.
• Baimės pojūtis važiuojant automobiliu.
• Intelektualus požiūris į orų prognozę.
• Originalias idėjas leidžiančių atrasti smegenų funkcijų naudojimas.
• Kitų žmonių judesių kartojimas.
• Kitų žmonių judesių kartojimo funkcijos sumažėjimas.
• Echolalija.
• Apatija važiuojant automobiliu.
• Sugebėjimas išrasti automobilį.

Žinoma, dalį savybių galima apibendrinti, kaip, pavyzdžiui, "Intelektualus požiūris į orų prognozę". Intelektualų požiūrį galima apibrėžti didesnei aibei temų - bulvių kainų svyravimams, skundams dėl sunkių laikų ir netgi Ferma teoremos analizei. Visgi, savybės yra taip nenuspėjamai pasiskirsčiusios, kad bendro modelio sukūrimas yra neįmanomas arba šiuolaikinėmis priemonėmis neįvykdomas. Tai galima aiškinti tuo, kad šiuolaikinė populiarioji statistinė analizė ir viešoji nuomonė yra baisiai prisirišusi prie normaliojo skirstinio.

Autistų savybės, netgi paprasčiausios autizmo skalės reikšmės nėra pasiskirsčiusios pagal normalųjį dėsnį. Didelę dalį neurotipikų (taip vadinami mažą autizmo skalės reikšmę turintys asmenys) galima lengvai sutalpinti ant normaliojo skirstinio kuprų. Nepaisant sunkinančios aplinkybės - neurotipikai nesitenkina paprastu jų sudėliojimu ant kuprų, jie strimgalviškai bando grūstis kuo arčiau normaliojo skirstinio viršūnės. Plačiau apie šį reiškinį galima pasiskaityti straipsnyje apie normalųjį skirstinį.

Autizmo istorija

Kadaise autizmą išrado toksai Eugen Bleuler, kai galvojo kaip čia gaunasi, kad šizofrenija lyg ir neurotinė, bet lyg ir iki tol būna kažkokių asmenybės sutrikimų ar kokių nors kitų keistumų pas žmones. Tai anas ir sugalvojo, kad gali būti kokia nors tokia psichopatija, dėl kurios gali atsirasti šizofrenija. Vėliau iš to buvo išskirta ryškiausia autizmo rūšis - Aspergerio sindromas.

Paskui gi kiti psichiatrai visą autizmo sąvoką gerokai iškraipė, pridėdami prie to autizmo dar ir silpnaprotystę, taip kad galų gale gavosi tiesiog silpnaprotystė ir neliko jokio ten autizmo. Taip maždaug nuo XXa. vidurio visi autistai buvo paversti silpnapročiais, nes taip buvo paprasčiau. Ir visi autistų pomėgiai tvarkai, sutrikęs bendravimas ar keistas elgesys buvo nurašyti į silpnaprotystę. Taip kad kiekvienas autistas būdavo nurašomas ir pašalinamas iš visuomenės.

O dar paskui gavosi, kad paaiškėjo, jog gali ir nebūti silpnaprotystės pas autistus kartais, o dargi ir atvirkščiai - kai kurie gebėjimai gali būti smarkiai didesni, nei įprasta. Tai ir vėl atsirado autizmas - taip nuo kokių 1980 metų prasidėjo neįtikėtinai greitai augantis autizmo šuolis, nes kai tik atsiskyrė autizmas nuo silpnaprotystės, tai ir gavosi kad autistų yra belenkiek daugiau nei atrodė. Kaip to pasekmė, JAV per paskutinį ketvirtį amžiaus autizmo diagnozių skaičius padidėjo keliasdešimt kartų, vien nuo 1996 iki 2008 autizmo diagnozizių skaičius išaugo 10 kartų.

Bendrai čia turim pasakyti, kad šiuo metu visas autizmas klasifikacijos požiūriu yra pavirtęs į kažkokį balaganą. Tarptautinėse klasifikacijose dabar, kaip ir anksčiau, yra minimas silpnaprotystės kriterijus. Tačiau prie to prisidėjo ir kiti kriterijai. O silpnaprotystė pasidarė neprivalomu kriterijumi. O keisto elgesio ir polinkio į nenormalią tvarką įpročiai - jau nelaikomi silpnaprotyste. Tai ir gaunasi, kad autizmas diagnozuojamas už neaišku ką.

Pipedija čia siūlo visgi daktarams apsispręsti: jei jau pagal Eugene Bleuler ir Hans Asperger kriterijus vertinat, tai su silpnaprotyste čia ir nereikia sieti. O jei jau siejat su silpnaprotyste, tai ir nereikia tada išvedžioti kažko apie elgseną kokią nors.

Autizmo atpažinimas

Nepaisant didžiulės autistų savybių įvairovės, juos atpažinti ir atskirti nėra sudėtinga. Ne taip sudėtinga kaip suklasifikuoti. Visgi, nėra ir nebuvo pradėtas kryptingas ir efektyvus autistų atpažinimo tyrimas. Iš pavienių atvejų, kuriuos gali patirti kiekvienas iš mūsų, buvo pastebėta, kad autistus yra pastebimai lengviau atpažinti iš nugaros. Šioje srityje dirbantys specialistai ne kartą pasisakė, kad jiems tereikia pamatyti asmens nugarą, ir jam bus aišku, yra autistas tas asmuo ar ne. Kodėl taip yra? Galima aiškinti įvairiai:

• Patologiškai netaisyklinga autistų laikysena (skoliozė, o gal net kifozė), kuri atsiskleidžia geriausiai iš nugaros.
• Trikdantis autistų žvilgsnis, kuris sutrikdo neurotipikams bet kokias, ne tik atpažinimo, funkcijas - iš nugaros paprastai šio žvilgsnio nesimato.
• Faktas, jog didžioji dalis autistų savybių atsiskleidžia iš nugaros. Visgi, tai yra abejotinas faktas ir, be to, jis generuoja gan nuobodų paaiškinimą.
• Tipiški autistų megztiniai, kurie puikiai matomi ir iš priekio. Bet gal pamačius tą patį megztinį dar ir iš nugaros, abejonių nebekyla.

Dėl pernelyg didelio autistų neapibrėžtumo, kuris didelis net pas neurotipikus (nors ir sunku patikėti), galimų paaiškinimų skaičius gali augti proporcingai nuo jų galvojimo laiko. Aišku viena - autistai atpažįstami labai lengvai, ne tik iš nugaros, bet ir su žiburiu, ir be žiburio, ir kai tamsu, nors į akį durk, ir kai balta varna spalvų neskiria (daltonizmas), ir kai per Grabnyčias jautis ragus nušąla.

Dar kaip pastebima, tai maždaug kas antras psichiatras autizmą diagnozuoja pagal tai, ar vaikas silpnaprotis. Jei silpnaprotis - reiškia kad autistas. O likęs kas antras psichiatras silpnaprotystę diagnozuoja pagal tai ar vaikas autistas. Jei autistas - reiškia, kad silpnaprotis. Trumpai tariant, gaunasi taip, kad dabar pusė silpnapročių išties yra ne silpnapročiai o autistai, o užtat pusė autistų yra ne autistai, o silpnapročiai. O užtat dėl tokio persimaišymo dar paskui atsiranda teorijos kad statistiškai esą autizmas eina kartu su silpnaprotyste, o silpnaprotystė su autizmu.

Autizmo klasifikacija

Dabartinėje psichiatrijoje autizmas yra skirstomas į kelias rūšis, kurios visos nepasižymi jokiais aiškiais simptomais - galgi tik tuo, kad žmonės būna kaip tai keistesni:

• Autistinis sutrikimas arba Kanerio sindromas - čia autizmas gryname pavidale, kur reiškiasi neįprastai stiprūs pomėgiai tvarkai, keisti valgymo įpročiai ir sutrikęs bendravimas su aplinkiniais.
• Atipinis autizmas - kur lyg ir autizmas, bet simptomai yra labai jau nepastebimi, tačiau yra koksai tai protinis atsilikimas. Sumanesni čia susivokia, kad išties tai ne autizmas visai.
• Reto sindromas - kažkodėl būna tik pas mergaites, kai ankstyvame amžiuje jos nustoja šnekėt ir šiaip kažkaip nejudrios pasidaro
• Vaikiškas dezintegracinis sutrikimas, dar vadinamas kaip Helerio sindromas - kai pas visai dar mažus vaikus ima byrėti asmenybė, t.y., reikštis šizofrenija.
• Hiperaktyvumas su silpnaprotyste ir stereotipijomis - visai jau atskiras atvejis, kurio pavadinimas kalba už save, nes to autizmo čia išties gal ir nelabai tėra.
• Aspergerio sindromas - asocialumas pramaišiui su stereotipijomis ir siaurais interesais, tačiau be silpnaprotystės ar antisocialaus elgesio požymių, kas ir yra klasikinis autizmas ryškiausiame pavidale.

Reikia čia dar pridurti, kad bendrai tai nelabai gaunasi pasakyti, kur ta riba tarp autizmo ir psichopatijos (nes pats Hans Asperger savo atrastą sindromą vadino autistine psichopatija) ar dar kokių nors sutrikimų - dažnas pastebi, kad itin daug čia yra panašumų su asmenybės sutrikimais: ir žmogus kaip žmogus, ir bendrauti galima, tiktai kad kažkas keistai čia.

Žymūs istoriniai autistai

Angliškoje vikipedijoje yra žymesnių autistų sąrašas, suskirstytas į įvairias kategorijas dėl patogumo. Pilną sąrašą galima rasti čia.

Kiek rimčiau, giliau ir nuobodžiau apie autizmą

Autistinio spektro sutrikimai - viena iš gana smarkiai tiriamų psichoneurologijos sričių, kur vis dar labai daug neaiškumų. Tai atsispindi ir galimose sutrikimo sąsajose, ir vis besikeičiančiuose klasifikavimuose.

Aspergerio autizmas ir Bleulerio autizmas

Pradekime nuo to, kad autizmo sąvoką sukūrė toksai schizofrenijos atradėjas ir nagrinėtojas Eugen Bleuler, dar 1902. Jis pastebėjo, kad ankstyvu metu, kol dar nėra jokių bent kiek aiškesnių schizofrenijos simptomų, visvien kai kurių žmonių mąstymas, kalbos ir elgesys (kartais - netgi mimika ir kita neverbalika) skiriasi nuo įprastų. Paprastai tokie skirtumai pastebimi dar paauglystėje ar netgi anksčiau, o paskui, po kiek laiko, tokie žmonės ima kliedėti, pakinta jų mąstymas, randasi tokia būsena, kokia šiais laikais vadinama apofenija, o dar vėliau - atsiranda ir psichotiniai epizodai. Kita vertus, kartais schizofrenija tokiems žmonėms gali ir neišsivystyti, nors keistumai gali išlikti visą gyvenimą. Tokius keistumus Bleuler ir pavadino autizmu.

Esminiai Bleuler autizmo požymiai buvo keistas mąstymas, sutrikęs socialinis bendravimas, kraštutinai geras emocinis jautrumas, empatiškumas ir gana tipiškas alogiškumas, asociatyvinis mąstymas su keistomis, normaliu mąstymu nepaaiškinamais įsitikinimais.

Praėjus maždaug 40 metų, kitas psichiatras, Hans Asperger irgi nagrinėjo tokius ankstyvus nuorypius, juos detalizavo ir aprašinėjo - tai vyko dar 1944 metais. Tačiau kadangi Bleulerio aprašymai nebuvo labai jau aiškūs, o dirbo jie paskirai, tasai Asperger nusitaikė į kiek kitokius žmones - tokius, kurie mažai bendrauja, nelabai suvokia aplinkinių mąstymo, yra labai logiški, mėgsta viską klasifikuoti, turi keistas teorijas, kurias gali imti pasakoti visiškai be jokios priežasties, sunkiai sukalbami su aplinkiniais, neturi empatijos ir neretai rodo požymius, gana artimus katatonijai. Tokį sutrikimą Asperger ir pavadino autizmu.

Esminiai Aspergerio autizmo požymiai buvo irgi keistas mąstymas, sutrikęs socialinis bendravimas, visiškas negebėjimas suprasti kitų žmonių emocijas, kartais pasitaikančios kraštutinės emocinės būsenos, labai žemas empatiškumas, kartais absurdiškas, tačiau labai logiškas mąstymas, gebėjimas skaičiuoti, polinkis viską rūšiuoti ir klasifikuoti, negebėjimas suvokti aplinkos kontekstų, keistos teorijos apie pasaulį ar jo reiškinius.

Kadangi Bleulerio dėka autizmas jau buvo įsitvirtinęs psichiatrijoje kaip pradinė schizofrenijos stadija, dar taip vadinama latentinė schizofrenija, tai visi Aspergerio atradimai irgi buvo priskirti tai pačiai ankstyvąjai schizofrenijai. Taigi, nors Hans Asperger atrado visai kitą, tik dalinai panašų, o kai kuo ir visiškai priešingą sutrikimą, daugelio psichiatrų galvose viskas susivėlė ir susiplakė į vieną krūvą.

Itin daug painiavos sukėlė tai, kad ir Bleuler, ir Asperger autizmai buvo vaikų ir paauglių sutrikimai, o įprasta psichiatrija nagrinėdavo tik suaugusiųjų sutrikimus. Taigi, suaugusiųjų psichiatrai net nepamatydavo tų atvejų ir negalėdavo palyginti. Vaikų gi psichiatrai, savo ruožtu, nepamatydavo pilnavertės schizofrenijos ir vėlgi taip pat negalėdavo jos palyginti.

Dar daugiau painiavos padarė tai, kad pats Hans Asperger tą sindromą aprašė kaip asmenybės sutrikimą - jis vadino tai "autistine psichopatija" (tais laikais, apie 1940, visi asmenybės sutrikimai būdavo vadinami pscihopatijomis). Taigi, vėliau daugeliui šitas sutrikimas ėmė painiotis ir su schizoidiniu asmenybės sutrikimu, ir su schizotipiniu asmenybės sutrikimu - o būtent į šitus ir buvo pervadintas Bleuler autizmas.

Taip, pvz., Snežnevskio ir Tiganovo pasekėjai iki šiol bet kokią autizmo ar Aspergerio sindromo diagnozę automatiškai perdiagnozuoja kaip schizofreniją, vos tik žmogaus paauglystė baigiasi. Tokia tvarka Lietuvoje buvo išvis standartinė ir privaloma dar iki kokių 2015 metų - vos sulaukus pilnametystės, Aspergerio diagnozė būdavo pakeičiama į šizofreniją, nors jokios šizofrenijos nebūdavo.

Vakarų šalyse situacija buvo kiek normalesnė, tad ten po kiek laiko psichiatrai susigaudė ir Bleulerio autizmo variantą ėmė vadinti schizotipiniu asmenybės sutrikimu, tuo tarpu autizmą ir Aspergerio sindromą su schizofrenija sieti nustojo.

Visgi, nors ir buvo išsikrti du skirtingi ir nieko bendro tarpusavy neturintys sutrikimai, nemaža painiava išliko iki šiol.

Autizmas naujaisiais laikais

Dar daugiau neaiškumų į autizmą įveda nauji laikai. Bene didžiausias pokytis - tai, kad vietoje bendrai autizmo dabar atsiranda autizmo spektras, kuriam priskiriama vis daugiau ir daugiau keistų, nelabai pataisomų, visą gyvenimą pastebimų nuokrypių, kurie paprastai pasireiškia dar labai ankstyvame amžiuje, dažnai dar pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Prie autizmo spektro imta prijunginėti vis daugiau kitų sutrikimų, kurie anksčiau būdavo išskiriami kaip paskiri, nepriklausomi.

Pvz., DSM-5 klasifikacijoje buvo netgi panaikintas Aspergerio sindromas, o vietoje jo atsirado menamai visai kitas, tik kažkodėl tuos pačius požymius turintis socialinio bendravimo sutrikimas. Aišku, čia buvo dėl to, kad tą Aspergerio sindromą 9 atvejais iš 10 diagnozuodavo ten, kur jokio autizmo nebūdavo, o tik neurozės. Vienok, nors ir sukūrę naują diagnozę socialinės komunikacijos sutrkimams, buvusius aspius JAV psichiatrai priskyrė ne socialinės komunikacijo sutrikimui, o tiesiog autizmui, lengvai formai.

Vis daugiau psichiatrų autizmo spektrui ėmė priskirdinėti ir hiperaktyvų sutrikimą, nors šis keistai pasiduoda gydymui vaistais. Vienok buvo pastebėta, kad kažkuriais mąstymo ir vystymosi ypatumais tas hiperaktyvus sutrikimas kiek primena lengvesnes autizmo formas, nes vaiko dėmesys lygiai taip pat nesifiksuoja ten kur reikia, o fiksuojasi ten, kur nereikia.

Dar keistesnis pastebėjimas buvo apie tai, kad autizmo spektro sutrikimai stebėtinai siejasi su keliais lyg ir neesminiais sutrikimais, kaip kad disleksija, prozopagnozija ar socioemocinė agnozija. Tokius požymius dalinai ar pilnai turi ir tipiški ryškaus Aspergerio sindromo atvejai. Itin būdingas negebėjimas identifikuoti kitų žmonių emocijas.

Dar kita vertus, psichiatrų tarpe atsirado atviros kalbos apie tai, kad visiškai greta autizmo gali būti ir asocialus asmenybės sutrikimas, dar neretai vadinamas sociopatija, nes adaptuotais atvejais kartais menkai tesiskiria nuo Aspergerio sindromo. Esminiai bendri požymiai buvo negebėjimas suprasti socialinių taisyklių ir normų, negebėjimas turėti bendrų su visuomene, intuityviai natūralių gėrio ir blogio vertinimų. Taip pat būdingas ir negebėjimas suprasti kitų žmonių emocinius poreikius, negebėjimas vadovautis tuo, kad nekurtum kitam žmogui nelaimingumo, o kurtum laimės jausmą.

Dar kiti ėmė kalbėti, kad ir silpnaprotystė turi būti apjungta su autizmo spektru, bent jau kai kuriais ribotesniais, nelabai sunkiais pavidalais. Tą itin patvirtinti turi tai, kad viena vertus, daugelis silpnaprotystės atvejų būna ne tolygus mąstymo susilpnėjimas, o tik tam tikros rūšies gebėjimų praradimas. Vėlgi, įprastais vidutinio ar sunkaus autizmo atvejais, sipnaprotystė ypatingai dažnai pastebima kaip komorbidas, t.y., kartu einantis sutrikimas. Vieni ar kiti silpnesnio intelekto požymiai pastebimi absoliučia dauguma sunkaus ar vidutinio autizmo atvejų.

Aišku, šitokios kalbos nepradžiugino nei pačių autistų, nei jų tėvų, nes sąsajos su sociopatija ar silpnaprotyste labai apriboja galimybes integruoti autistus į visuomenę. Taigi, tokie kardinalūs pokyčiai į DSM nebuvo įvesti, tačiau neaiškumų pasidarė tiktai dar daugiau.

Dar kiti, radikalesni psichiatrai ėmė kalbėti, kad gal ir išvis visus asmenybės sutrikimus vertėtų apjungti su autizmo spektro sutrikimais į vieną grupę, nes visvien nei pagydomi, nei pataisomi, ir neaišku nuo ko. Tą patvirtinantys panašumai būtų tai, kad asmenybės sutrikimai irgi yra įgimti arba pradedantys reikštis itin ankstyvame amžiuje, ir nesikeičia visą gyvenimą. Į autizmą artimesni asmenybės sutrikimai - tai schizoidinis asmenybės sutrikimas ir vengiantis asmenybės sutrikimas - abu pasižymi ir uždarumu, ir kiek savotišku mąstymu, ir socialinių kontaktų vengimu.

Dar kai kurie, tiesa, jau visiškai paviršutiniškai žvelgiantys, ėmė kalbėti, kad netgi ir ribinis asmenybės sutrikimas esą autizmas, nes emociškai labai nestabilus, rodo kraštutinius emocijų lygius, o ir kažkuo esą primena hiperaktyvų sutrikimą. Pastarojo sąsajos su autistiniu spektru šiuo metu jau nelabai ginčijamos. Nors didelė dalis kitų psichiatrų tokius ribinio sutrikimo tapatintojus su autizmu išsyk pačius priskyrė autistiniam spektrui (visiškas negebėjimas suprasti kitų žmonių mąstymo ir rėmimasis tik išoriniais kriterijais), visgi tokią nuomonę čia irgi turime paminėti.

Autizmas ir neurozės

Galų gale, turime paminėti ir dar vieną esminę autizmo problemą: kraštutinai dažnai autistinio spektro sutrikimams priskiriamos įvairiausios neurozės. Tai itin būdinga valstybėms, kuriose psichoterapija ignoruojama, tačiau yra smarkiai orientuojamasi į psichiatrijos medikamentalizaciją.

Klaidingas neurozių diagnozavimas

Kadangi tipiškais neurozių atvejais pastebimas ir juntamas mąstymo pakitimas, socialinių kontaktų vengimas, uždarumas, polinkiai į kraštutinai stiprias emocijas ir pan., daugelį neurozių galima nesunkiai priskirti autizmo spektrui, pvz., Aspergerio sindromui. Itin dažnai tokie atvejai pasitaiko vaikų diagnostikoje. Dėl to Aspergerio sindromo ar kuri nors kita autistinio spektro ar artima diagnozė itin dažnai skiriama vaikams, kurie yra patyrę vienas ar kitas ankstyvas traumas, pvz., seksualinę prievartą, sunkų fizinį smurtą ar pan..

Tokio požiūrio blogumas - kad vietoje traumų ir neurozių sprendimo tariama, kad čia vaikas turi sutrikimą. Dėl to vaiko neurozės ir trauminės patirtys netvarkomos, vaikas neapsaugomas nuo galimo pakartotinio trumavimo, o kaltė dėl įvairių baimių yra perkeliama ant paties vaiko.

Bendrai imant, tokį požiūrį verta laikyti tiesiog psichiatrų nekompetencija.

Kompromisinė tėvų dėmesio korekcija

Kita dalis psichiatrų šiais laikais Aspergerio diagnozę panaudoja kaip nekaltą diagnozę, skirtą tėvų dėmesiui sustiprinti: kai tėvai nemoka rūpintis vaiku, priima jį kaip galimai nenormalų, tokia diagnozė tėvams leidžia priimti vaiką kaip kitokią asmenybę, turinčią kitokį įsivaizdavimą apie pasaulį nei tėvai. Tėvai dėl to priima vaiką kaip turintį savo norus, kitaip nei jie mąstantį, o todėl ima prisitaikyti ir toleruoti vaiką, kaip pilnavertį, savąjį Aš turintį žmogų. Negana to, diagnozės buvimas visada sustiprina tėvų dėmesį vaikui.

Nors toksai požiūris turi savų privalumų, tame yra ir trūkumų: vietoje to, kad tėvai būtų priversti keistis ir keisti savo požiūrį, yra tariama, kad vaikas yra kažkoks kitoks, turintis sutrikimą. Toksai požiūris gali ir sutrikdyti vaiko elgesį, ir jo adaptaciją. Tuo pat metu pilnai išvengti traumų, kurias kelia vaiko asmenybės nepriimantys tėvai, nepavyksta. Taigi, į šias specifinio diagnozavimo problemas būtina kreipti dėmesį.

Tokio priėjimo prie diagnozavimo negalime vertinti blogai: daugeliu atvejų tėvų perauklėti ar psichologiškai suterapinti pilnai neįmanoma, o kai kurie tėvai išvis priešiškai reaguoja į netgi menkiausias užuominas apie jų mąstymo problemas. Taigi, esant tokioms tėvų problemoms, autizmo spektro diagnozės gali išties markiai sumažinti vaiko patiriamas rizikas ir blogo auklėjimo problemas.

Tokius diagnozavimo atvejus vertintume kaip socialiai pozityvius, tačiau būtina turėti omeny, kad tokiais atvejais tėvams reikalinga specialisto priežiūra.

Pašalpų suteikimo atvejai

Kai kuriais atvejais autizmo diagnozė vaikui suteikiama dar ir remiantis tiesiog gerais norais - esą vaikas taip gaus pašalpą, o neturtingai gyvenantiems tėvams jį bus lengviau išlaikyti. Tokie atvejai laikytini ne tik pažeidžiančiais formalias biurokratines taisykles, bet kartais ir traumuojantys vaiką: visiškai normalus vaikas, neturintis jokių problemų, paverčiamas probleminiu. Atitinkamai, su juo taip ima elgtis neretai ir tėvai, ir giminės, ir mokytojai mokykloje.

Nors ir gerais norais grįstos, tokios diagnozės sukelia vaikams problemas dėl priskirtos diagnozės ir su tuo susieto pakitusio aplinkinių, ir ypač tėvų elgesio.

Kadangi socioekonominiai faktoriai patys irgi gali sunkiai traumuoti vaiką, mes negalime vertinti tokio diagnozavimo kaip klaidingo ar kenksmingo, tačiau rekomenduojame jį vykdyti atsargiai, su tėvų supratimu ir būtinai imantis priemonių, kad vaikas būtų gerai integruojamas. Būtina turėti omeny, kad neretai tokių diagnozių vaikams nori ir asocialūs asmenys, kurie vėliau nesirūpina vaiku, pašalpas tiesiog pragerdami. Tokiais atvejais pašalpa gali būti situaciją bloginančiu faktoriumi.