Tankų volas

Štai maždaug taip atrodė mažas fragmentėlis iš Zapad 1981 pratybų. Toli matomi taškiukai irgi yra tankai.

Lietuvai reiktų, bet tai tiesiog smulkmena, jei skaičiuosim sovietams įprastomis kiekybėmis

Čia dar kažkoksai vaizdas iš oro, irgi - kur tolimi taškiukai, tai vis po tanką.

Tankų volas - ankstyvesnės Šaltojo karo dalies sovietinė puolimo strategija, kurios idėja buvo pasiųsti į Vakarus tokį kiekį sovietų tankų, kad vakarų šalys negalėtų atlaikyti puolimo, netgi ir turėdamos daug kartų pranašesnę techniką.

Tankų volo konceptas išsivystė II Pasaulinio karo metu ir išties jau buvo naudojamas praktiškai - didžiuliai kiekiai nepaprastai pigių, nekokybiškų T-34 tankų nugalėjo daugybę kartų mažesnes Vokietijos tankų pajėgas. Nors vokiškų tankų efektyvumas buvo daugybę kartų didesnis, sovietai juos permušė tiesiog didžiuliu savo pagamintų tankų kiekiu.

Tankų volo koncepto išvystymas

Vėlesniais metais sovietai atrado, kad gali gana neblogai patobulinti savo tankus, remdamiesi ir karo patirtimi, ir idėjomis, perimtomis iš vokiečių tankų kūrybos, sukurti ypatingai pigius, tačiau daug kartų kokybiškesnius ir efektyvesnius tankus. Tokiais tankais tapo T-54, gaminti neįtikėtinai dideliais kiekiais. Iš viso SSRS ir įvairiose komunistinio bloko šalyse šių tankų buvo pagaminta daugiau kaip 100 tūkstančių, o vien SSRS jų ginkluotėje vienu metu turėjo apie 30-50 tūkstančių.

Vėliau prie T-54 pajėgumų pridėti buvo ir kiti tankai, pvz., SSRS pagamino virš 20 tūkstančių T-62, virš 10 tūkstančių T-64, apie 20 tūkstančių T-72. T.y., bendras SSRS ir Varšuvos pakto turimų tankų skaičius gana ilgą laiką buvo apie 100 tūkstančių. Pagal sovietų idėją, tokia tankų masė turėjo eiti per visą Europą, kaip tankų volas, kuris tiesiog ištraiškytų bet kokias pasipriešinti bandančias pajėgas.

Būtent tankų volo stabdymui Vakarai kūrė įvairias mažos galios atomines bombas, o vėliau - dar ir neutronines bombas, nes ilgą laiką atrodė, kad tokį sovietų tankų puolimą įmanoma atlaikyti tiktai tankus masiškai naikinant branduoliniu ginklu.

Tankų volas literatūroje

Tokią tankų volų strategiją aprašė tokie rusų fantastai Strugackiai vienoje savo knygoje. Tie rašytojai buvo stebėtinai gerai informuoti apie to meto sovietų karinę techniką, įvairias taktikas, strategijas ir panašiai, tad kartais jų fantastika stebėtinai gerai atspindėdavo sovietinę realybę. Gal dėl to jie dalies savo knygų negalėdavo išleisti netgi nepaisant to, kad bandė kurti specialią seriją, kuri šlovintų KGB.

Taigi, viena knyga (iš tų pačių, KGB atseit lyg ir šlovinančių serijos) buvo apie tokią planetą, kuri buvo nusiaubta branduolinio karo, bet išvengusi visiškai pilno branduolinio susinaikinimo. Visas veiksmas vyko totalitarinėje valstybėje, panašioje į smarkiai apgriuvusią pokario SSRS, kurioje žmonės buvo valdomi psichotronais, o kažkuriuo metu prasidėjo karas prieš kitą šalį.

Karo taktika iš esmės atitiko maždaug 1950-1960 sovietinę taktiką: į puolimą (prieš numanomus Vakarus) buvo pasiųsti milžiniški kiekiai pasenusių tankų, į kuriuos buvo prikišta ko papuola, net nesigilinant, ar žmonės moka kariauti, ar ne. Tie tankai (atitiktų T-34) sudarė milžinišką pirmąją volo bangą, kuri buvo sunaikinta branduolinėmis minomis, taip savimi išminuodama teritorijas. Po pirmosios tankų bangos ėjo milžiniška antroji banga, kurios tankai buvo daug modernesni.

Tankų kiekiai buvo tokie, kad priešai jų negalėtų atmušti, o tankų įgulos buvo varomos, joms sukeliant psichozę per psichotroninę spinduliuotę ir propagandą.

Nors knygos pabaiga liko visai neaiški, iš jos galima suprasti, kad netgi nepaisant pasikartojusio branduolinio karo, tankų volas ir vėl nepadėjo laimėti, nes buvo atmuštas dideliais branduolinių ginklų kiekiais. Pastarieji buvo įrengti plačioje, praktiškai negyvenamoje buferinėje zonoje (galima nuspėti, kad galimai Vokietijoje ar pan.), jau nusiaubtoje per ankstesnį branduolinį karą.

Tankų volas praranda prasmę

Situacija ėmė keistis tik apie 1970 metus, kai Vakarų šalys sukūrė labai didelį kiekį įvairios efektyvios prieštankinės ginkluotės. Pėstininkai tuo metu ėmė gauti daug rankinių granatsvaidžių, atsirado prieštankiniai sraigtasparniai, o nuo 1972 - dar ir A-10 lėktuvai, galintys vienu priėjimu lengvai numušti dešimtis sovietinių tankų, kurie buvo beveik neapsaugoti nuo atakų iš oro.

Kurį laiką sovietai dar tikėjosi palaikyti tankų volo koncepciją, naudodami aviacinį masinių tankų analogą - labai pigius, milžiniškais kiekiais gamintus Mig-21 naikintuvus. Bet ir šie ilgainiui prarado prasmę, mat NATO sukūrė supermanevringus ir kraštutinai gerai ginkluotus F-16 ir F-15 naikintuvus, prieš kuriuos tie migai net iš principo negalėjo kovoti.

Vėliau visgi ginkluotės situacija keitėsi, kaip keitėsi ir pačių sovietų požiūris į tankus. Ypač tą požiūrio kismą paskatino sovietų remiamų arabų režimų bandymai sunaikinti Izraelį - per tuos puolimus didžiuliai kiekybiniai arabų šalių pranašumai nepadėdavo, žydai sugebėdavo apsiginti.

Taigi, galų gale sovietų tankai irgi ėmė keistis, darytis daug brangesniais. Kaip pvz., T-80 tankų, kurie buvo daug modernesni, sovietai per dešimtmetį pagaminto tiktai apie 7000, kas buvo mikroskopinis skaičius, lyginant su ankstesniais tankais. Kitą vertus, T-80 buvo jau daug modernesni, turėjo daug elektronikos, buvo daugelį kartų brangesni ir savo savybėmis jau išties buvo kiek panašesni į vakarietiškus MBT.

Galutinai tankų volo koncepcijos žlugimą pademonstravo JAV karai prieš Iraką, kur per labai trumpą laiką atsirado milžiniški tankų kapinynai - prasti tankai būdavo naikinami lengvai, greitai ir didžiuliais kiekiais.

Zapad 1981 pratybos

Tiesa, dar 1981 metais, kai tankų volo koncepcija jau prarasdinėjo prasmę, SSRS dar surengė didžiausias savo istorijoje pratybas "Zapad", paremtas būtent tokia puolimo taktika. Pratybose dalyvavo apie 100-150 tūkstančių kariškių, tūkstančiai vienetų įvairios šarvuotosios technikos ir t.t..

Šios pratybos demonstravo, kaip atrodo tradicinis tankų volo puolimas milžiniškomis pajėgomis, remiamomis artilerijos, aviacijos ir t.t.. Pačios pratybos, kurios vyko Baltarusijoje, buvo skirtos tiesiog Vakarų šalių įbauginimui, nes kaip tik tuo metu vyko Lenkijos įvykiai, kur komunistai susidorojo su disidentais. Taigi, tos pratybos ir NATO šalims, ir pačiai Lenkijai rodė, kad SSRS pasiruošusi pulti.

Pratybos išties eskalavo įtampą, smarkiai paaštrino situaciją ir priartino ją prie III Pasaulinio karo, tačiau situacijos nepakeitė. Vakarų šalys po to tik dar aktyviau ėmė ginkluotis prieštankiniais sraigtasparniais ir kurti intelektualias, automatiškai didelius kiekius tankų galinčias naikinti kasetines bombas. Šių prieštankinių kasetinių bombų atsiradimas tapo galutiniu viniu į grabą visiems sovietiniams tankų volams.