T-34

T-34 - toksai II Pasaulinio karo laikų sovietinis tankas, kuris neretai įvardinamas, kaip praktikoje efektyviausias tankas, iš visų, kokie yra buvę II Pasaulinio karo metais. Aišku, toksai vertinimas kelia abejonių, tačiau tam tikrais atžvilgiais jis turi ir pagrindimo.

Po II Pasaulinio karo T-34 tankas ilgokam laikui tapo rusiškų tankų simboliu ir iki pat T-54 tankų atsiradimo buvo masiškiausiai gaminamas tankas pasaulyje. Pagal skirtingus duomenis, buvo pagaminta maždaug nuo 60-80 tūkstančių skirtingų modifikacijų T-34 tankų.

Pirminė tanko modifikacija buvo tiesiog T-34, turinti 76mm kalibro pabūklą, link karo pabaigos tankas buvo modernizuotas, pabūklą pakeičiant į 85mm. Nors pabūklas pasidarė daug galingesnis, tuo metu jau buvo atsiradę ir daug geriau šarvuoti vokiški tankai, tad situacijos ši modernizacija smarkiai nepakeitė, o tiesiog leido išlaikyti praktines kovines savybes daugmaž tame pačiame lygyje.

T-34 tankų efektyvumas mūšiuose

Lyginant savo absoliutinėmis charakteristikomis su kitais II Pasaulinio karo tankais, T-34 buvo siaubingai neergonomiškas, prastai valdomas, turėjo prasto taiklumo pabūklus, praktiniuose mūšiuose savo efektyvumu maždaug dvigubai atsiliko nuo Sherman ir apie 10-15 kartų atsiliko nuo Tiger ir Panther tankų. Tas atsilikimas kartais yra paskaičiuojamas pagal praktinius mūšių rezultatus, kiek kurios kovojančios pusės sunaikintų tankų tenka priešo sunaikintų tankų skaičiui.

Praktiškai kovose su Tiger ir Panther, maždaug apie 10-15 T-34 tankų būdavo sunaikinama, kol būdavo sunaikinamas vienas Tiger ar vienas Panther tankas. Lyginant su tuo, Sherman tankų būdavo sunaikinama apie 7-8. Tiesa, didele dalimi tai siejama su labai prastai apmokytomis, neaptyrusiomis rusų tankistų įgulomis, naudojusiomis T-34 ir lendlizu gautus Sherman, o taip pat ir su nelabai smarkiai geriau apmokytomis Sherman įgulomis.

Savo darė ir tai, kad sovietai naudojo įgulos rolių pasiskirstymą, kur tanko vadas buvo tuo pačiu ir taikytojas-šaudytojas. Tuo tarpu vokietijoje dar nuo Panzer II laikų buvo kitoks įgulos pasiskirstymas - vadas užsiėmė ryšiais, koordinavimu ir aplinkos apžvalga, tuo tarpu taikydavosi ir šaudydavo kitas įgulos narys.

Įgulos rolės T-34 tanke:

• Vairuotojas
• Radistas-kulkosvaidininkas
• Užtaisytojas
• Tanko vadas-taikytojas

Esant tokiam vaidmenų pasiskirstymui, tanko vadas tiesiog negalėdavo ir stebėti aplinkos, ir derinti veiksmų su kitais tankais, ir kartu šaudyti. Kitaip tariant, tankas buvo visiškai šūdinas proceso valdymo prasme. Su tuo bene labiausiai ir siejamas kraštutinai žemas tanko efektyvumas mūšiuose.

Esminiai T-34 tanko privalumai buvo kraštutinai maža kaina ir dyzelinis variklis. T-34 konstrukcija buvo labai primityvi (tai didele dalimi Christie tanko savybė), o paskui dar ir tiek supaprastinta, kad didelę dalį dalių būtų galima gaminti išvis paprastose automechanikos dirbtuvėse, ten pat darant ir surinkimą. Sudėtingiausia šių tankų gaminimui reikalinga įranga buvo didelės keliamosios galios kranai, kurie leistų surinkti sunkias dalis kartu.

Dėl tokios primityvios technologijos ir paprastos, pigios konstrukcijos, T-34 tanko gamybinė savikaina, pagal kai kuriuos vertinimus, buv apie 30-50 kartų mažesnė, nei vokiškų Panther ir apie 100-200 kartų mažesnė, nei vokiškų Tiger (tiesa, reikia pripažinti, kad šie vokiški tankai, savo ruožtu, buvo sudėtingiausi ir brangiausi tankai pasaulyje). Būtent toksai neįtikėtinas kainų skirtumas ir lėmė, kad T-34 tankai buvo gaminami daugybėje gamyklų, neįtikėtinai dideliais kiekiais, o galų gale tapo bene svarbiausiu ginklu, kurio dėka SSRS nudaužė III Reichą.

T-34 konstrukcija ir sukūrimas

Savo konstrukcija T-34 buvo sukurtas, tobulinant (nemaža dalimi - dar labiau primityvinant) ir geriau apšarvuojant sovietinį BT tanką, kuris, savo ruožtu, buvo sukurtas, kopijuojant Christie tank konstrukciją. Pastaroji, savo ruožtu, buvo faktiškai pavogta kartu su apgaulės būdu įsigytais ir nelegaliai į SSRS išgabentais dviem bandomaisiais tankais. Originalūs BT tankai turėjo amerikietiškų aviacinių L-12 variklių klonus, buvo varomi benzinu. Tačiau T-34 tankai turėjo jau dyzelinius variklius, kuriuos sovietams kūrė vokiečių inžinieriai.

Didelis paradoksas, bet anuo metu, apie 1931, kai buvo pradėti kurti tokie tankų dyzeliai, Vokietijos kariškiai laikėsi nuomonės, kad dyzeliai yra visiškai neperspektyvūs, niekam netinkami, todėl labai gerai juos pakišti sovietams, kad tie turėtų prastus variklius. Patys pakišę sovietams dyzelius, padėję juos vėliau ištobulinti, vokiečiai paskui dėl to turėjo didelių problemų. Dyzeliai tapo vienu iš didžiausių šių tankų privalumų - lyginant su benzininiais vokiškais tankais, T-34 praktiškai niekad neužsidegdavo, o pats dyzelinis kuras buvo labai pigus, sovietams ypatingai lengvai prieinamas.

Tanko savikainą smarkiai mažino dar ir anuo metu labai nauja, bet SSRS plačiai ir sėkmingai pritaikyta suvirinimo tehcnologija. Jos dėka daug kartų paspartėjo ir palengvėjo tankų surinkimo procesas, vietoje komplikuoto, ilgai trunkančio kniedijimo, šarvai būdavo tiesiog suvirinami. Tiesa, siūlės suvirinamos būdavo dažnai nekokybiškai, jų vietose šarvai neretai skildavo, tačiau tai buvo smulkmena, lyginant su kitomis problemomis. Tuo pat metu, suvirinimas, nors ir prastas, T-34 tanko savikainą sumažino kelis kartus.

Tankai buvo kraštutinai nekokybiški. Kaip parodė karo meto praktika, iš visų pagaminamų T-34 tankų, tik 10% įstengdavo nuvažiuoti daugiau kaip 300 kilometrų be rimtų (atimančių galimybę važiuoti ir reikalaujančių gana ilgai trunkančio remonto) gedimų. Nepaisant to, net ir gedimai nelabai trukdė, nes tankai buvo gaminami nepaprastai dideliais kiekiais. Tankų varikliai turėjo labai prastą aušinimą, tipiško žygio metu tankas turėdavo kas pusę valandos sustoti ir aušinti variklį maždaug 15-20 minučių. Vasarą, par karščius, situacija dar pablogėdavo. Žiemą būdavo kita problema - dyzeliai užšaldavo ir neužsivesdavo, todėl tankams stovint, po jų dugnu reikdavo nuolat kūrenti laužus, kad varikliai ir kuras pernelyg neatvėstų.

Labai daug problemų kėlė ir neįtikėtinai prasta tanko ergonomika. Vairuotojo matomumas buvo tiek prastas, kad beveik visada vairuotojas turėdavo važiuoti, atsidaręs savo liuką, esantį priekinėje šarvo dalyje. Dėl šių priežasčių tankas tapdavo pažeidžiamas netgi kulkosvaidžiams, būdavo atvejų, kai į liuką vokiečiai įmesdavo granatas ar molotovo kokteilius. Kai per mūšius vairuotojai liuką uždarydavo, matomumas būdavo toksai prastas, kad vairuotojas praktiškai negalėdavo matyti, kur jis važiuoja, tanko valdymas būdavo greičiau paremtas intucija, nei matymu, kas aplinkui dedasi.

T-34 tanko privalumai ir trūkumai II Pasaulinio karo metais

T-34 tankas turėjo kažkiek privalumų:

• Christie tank konstrukcija, kuri labai pasiteisino ir dėl kraštutinai pigios kainos, ir dėl paprastumo, ir dėl labai neblogo pravažumo, ir dėl gero greičio
• Gana nemažo kalibro, kaip savo laikui, pabūklas, pajėgus naikinti daugumą priešo tankų (mažesnis efektyvumas buvo tik prieš Tiger ir Panther tankus, kurie pasirodė tik antroje karo pusėje)
• Kraštutinai maža tanko kaina, dėl kurios buvo galima gaminti neįtikėtinai didelius tankų kiekius
• Dyzelinis variklis, kuris labai didino tanko saugumą, atsparumą molotovo kokteiliams, pataikymams ir pan.

Buvo ir T-34 tanko trūkumai:

• Bloga tankų įgulos sudėtis, vadas dirbo taikytoju-šaudytoju
• Kraštutinai žema tankų kokybė, nepaprastai daug gedimų
• Žemo taiklumo pabūklai, kurie buvo tinkami nebent gana netolimiems taikiniams numušinėti
• Kraštutinai bloga vairuotojo ergonomika, faktiškai vienintelis būdas vairuoti tanką buvo atsidarius liuką