Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
F-16
F-16 Fighting Falcon - vienas iš sėkmingiausių visų laikų naikintuvų, sukurtas JAV inžinierių grupelės, kuri aviacijoje ilgai buvo vadinama "Fighter Mafia". Toji grupelė anuomet buvo smarkiai nekenčiama kariuomenės, nes lindo visur, aiškindama, kad JAV susišiko su savo naikintuvų-bombonešių programa, darydama didžiulius, universalius ir griozdiškus lėktuvus, kurie Vietnamo karo metais gaudavo nuo primityvių ir atsilikusių rusiškų MiG naikintuvų į kaulus.
Lėktuvas buvo toksai sėkmingas, kad realiai pradėjo naują, ketvirtą naikintuvų kartą, visiškai pakeisdamas visus iki tol buvusius oro mūšių konceptus. Su šiuo naikintuvu JAV tiesiog momentaliai pasidarė absoliučiai dominuojančia oro mūšiuose valstybe ir tokį dominavimą, leisdama vis naujas F-16 versijas, išlaikė gerą pusę šimto metų. Ir panašu, kad dar porą dešimtmečių tai vis dar bus vienas iš populiariausių ir efektyviausių pasaulio naikintuvų.
F-16 naikintuvo sukūrimas
Kaip ta naikintuvų mafija ir skundėsi, taip ir buvo - amerikonai neretai gaudavo į kaulus vien todėl, kad dideli universalūs naikintuvai-bombonešiai tiesiog nespėdavo daryti manevrų paskui rusiškus migus, o pastarieji, kad ir techniškai atsilikę, būdavo porą kartų lengvesni, veikiantys artimesniu atstumu, tad manevringi.
Amerikonams reikėjo lėktuvo, kuris būtų ir labai pigus, o todėl labai masinis, nes jam turėjo tekti kovoti su MiG-21, kurių prigaminti realiai rekordiniai ir nenormalūs skaičiai. Kartu tas lėktuvas turėjo būti kraštutinai manevringas ir vienareikšmiškai geresnis, nei tie rusiški migai. Kadangi variklis buvo viena iš esminių kainos sudedamųjų, lėktuve pasirinkta apsieiti tik su vienu varikliu, o ne su dviem. O kad ir sparnų bei fiuzeliažo kaina nebūtų per daug žvėriška, buvo atsisakyta ir daugybės visokių superbrangių kompozitinių plastmasių, kurių labai daug buvo F-15 naikintuve. T.y., F-16 naikintuvas turėjo būti dar ir pigus.
Perteklinė variklio trauka
Taigi, susibūrusi kariškių ir aviacijos inžinierių grupė sukūrė ir paskleidė pirmiausiai akrobatinės energetikos teoriją (ši vadinama ir įvairiais kitais vardais), pagal kurią oro mūšių sėkmę nulemia pirmiausiai naikintuvo gebėjimas savo skrydžio aukštį efektyviai paversti greičiu, o paskui, atlikus manevrus - vėl kuo greičiau atgauti ir skrydžio aukštį, ir greitį. Kaip rodė statistika, būtent skrydžio aukščio ir greičio atgavimas būdavo lemiančiu faktoriumi oro mūšiuose. Taigi, naikintuvai pagal šitą idėją turėjo būti aprūpinti tiesiog nesuvokiamai dideliu pertekliumi variklio traukos. Jei iki tol nemažai lėktuvų turėdavo vos kokį penktadalį variklio traukos nuo masės, o labai pertekline trauka buvo laikoma maždaug pusė traukos nuo masės, tai F-16 kūrėjai sugalvojo, kad čia trauka turi būti didesnė, nei lėktuvo masė - t.y., maždaug apie 1,11 kilogramo traukos vienam kilogramui lėktuvo svorio.
Aišku, kad su tokia trauka lėktuvas degalus eikvodavo gan sparčiai, tad sprendimas irgi buvo aiškus: lėktuvas neturi būti skirtas skrydžiams už kelių tūkstančių kilometrų, o turi būti skirtas artimiems oro mūšiams. Skrydžio nuotolis neturi jokios prasmės, jei nuskridus į oro mūšio vietą, neužteks manevringumo ir dėl to mūšis bus pralaimėtas. Pirmiausiai turi būti besąlygiškai didelis manevringumas, o tik jau paskui - didinamas skrydžio nuotolis.
Aerodinaminis nestabilumas ir automatinis valdymas
Iki tol įprasta praktika buvo daryti taip vadinamus aerodinamiškai stabilius lėktuvus, kurie, pametę kokią kryptį per manevrą, paskui patys atsigautų ir stabilizuotųsi, o ne tėkštųsi į žemę. Bet tai reiškė labai smarkiai sumažintą manevringumą, nes save stabilizuodamas, lėktuvas elgiasi priešingai manevrui, t.y., švaisto energiją manevro stabdymui. Amerikonai nutarė, kad reikia daryti tyčia aerodinamiškai nestabilius naikintuvus, kurie, jei nukrypsta, nuo savo nuokrypio dar labiau prarastų stabilumą. Tai reiškė, kad tokie lėktuvai gali daryti ypatingai aštrius manevrus.
Aišku, kaip parodė jau pirmi YF-16 (būsimo F-16) bandymai, aerodinamiškai nestabilūs lėktuvai buvo be proto, nesveikai bandantys padaryti kokią nors katastrofą. Net mikroskopinis manevras sukeldavo naikintuvo siūbavimus. Kaip paaiškėjo per pirmą antžeminį bandymą, skirtą lėktuvo važinėjimui patikrinti, jo aerodinamika ir manevringumas buvo per geri - netikėtai lėktuvas vienu savo šonu atsiplėšė nuo žemės ir pabandė persiversti. Lakūnas, bandydamas išlaikyti stabilumą, buvo priverstas kilti, bet bandymas nulaikyti lėktuvą, metė šį į priešingą pusę, taigi, tas vėl vos neapsivertė - žodžiu, dėl aerodinaminio nestabilumo prasidėjo sužadinti šoniniai svyravimai. Lakūnas katastrofos išvengė, tik duodamas per gazus ir staigiai pradėdamas kilti į viršų. Tik paskui jau, ore kažkiek apsipratęs su tuo nestabilumu, lakūnas sugebėjo labai atsargiai lėktuvą nuleisti ant aerodromo tako.
Taigi, pagal savo charakteristikas naikintuvas gavosi iš principo netinkamas skraidymui, nes per daug nestabilus. Bet kadangi visa ta inžinierių šutvė tyčia to ir siekė, tai jie jau buvo numatę ir sprendimą - prikaišiojo į naikintuvą daviklių, įkišo kompiuterį ir padarė stabilizavimo sistemą. Tuo tarpu visus valdymo prietaisus padarė ne tiesioginius, o valdomus per tą patį kompiuterį - tai buvo taip vadinama "fly-by-wire" sistema. Ši sistema buvo skirta tam, kad nedideliais, mažais judesiais kompensuotų mažus nestabilumus, kurie gali peraugti į didelius.
Kaip paaiškėjo, taip smulkius nuokrypius kompensuojantis kompiuteris puikiausiai stabilizuodavo skrydį, bet kai prireikdavo - leisdavo panaudoti ir visus to aerodinaminio nestabilumo privalumus.
Lakūnų atsparumas kraštutinėms perkrovoms
Galų gale, paskutinis momentas, kuris išlindo, bekuriant F-16 - tai dėl to perteklinio manevringumo atsiradusios neįtikėtinos perkrovos. Kaip paaiškėjo, visai normalaus manevravimo metu perkrova gali siekti apie 9g, t.y., 9 kartus viršyti Žėmės trauką. Tai reiškė, kad 70 kilogramų sveriantis pilotas faktiškai ima sverti 630 kilogramų, o dėl tokio svorio visas jo kraujas nuteka į kojas ir pilotas praranda sąmonę. Kad neprarastų sąmonės, buvo įrengta speciali sėdynė, kuri vartosi ir manevro metu tiesiog paguldo pilotą beveik gulsčiomis, taip pat pilotui skirti specialūs orą staigiai pripumpuojantys drabužiai, kurie išstumia kraują iš kojų ir pilvo srities, kad daugiau kraujo liktų galvai.
Ir netgi nepaisant to, pilotai visvien prarasdavo sąmonę, tad galų gale lėktuvuose buvo įtaisyti specialūs autopilotai, kurie, atradę, kad lakūnas prarado kontrolę, pirmiausiai palaiko trajektoriją, o paskui, nukritus skrydžio aukščiui, patys perveda lėktuvą į horizontalų skrydį. Per tą laiką pilotas atgauna sąmonę ir tada jau gali priimti valdymą atgal. Kadangi lėktuvai jau ir šiaip buvo padaryti su elektroniniu valdymu, tai šitokie autopilotai jau buvo tik dar vienas papildomas žingsnis.
Ilgą laiką tie F-16 naikintuvų autopilotai buvo itin slaptais, nes kaip paaiškėjo, manevriniuose oro mūšiuose būtent tokie autopilotai neretai nulemdavo mūšio baigtį. Lakūnai tyčia darydavo manevrus ant sąmonės praradimo ribos, žinodami, kad lėktuvas jais pasirūpins. Nuo manevro pilotai sekundei-kelioms prarasdavo sąmonę, tačiau lėktuvas toliau laikydavo skrydžio kryptį ir lakūnas be problemų mūšį tęsdavo toliau.
Palyginimui, ano meto MiG-21 galėdavo pasiekti apie 7g manevrus, o vėliau buvo sustiprintas iki 8,5g, tačiau rusams anais laikais taip ir nepavyko padaryti, kad pilotui praradus sąmonę, lėktuvas nesusidaužytų, o sąmonę tuose naikintuvuose pilotai prarasdavo ir prie 5-6g apkrovos, ypač jei šioji trukdavo ilgiau, nei kelias sekundes.
Susiję lėktuvai ir F-16 palikuonys
Kadangi ne visada gaudavosi F-16 eksportuoti, o kartais nesigaudavo ir tiesiogiai patenkinti užsakovų reikalavimų, tai yra atsiradę keletas kitų lėktuvų, kurie buvo sukurti F-16 pagrindu. Kai kurie skiriasi nuo originalaus naikintuvo gana smarkiai.
JAV, General Dynamics Agile Falcon
Apie 1980 metus įprasti F-16 jau buvo juntamai senstelėje, o JAV ieškojo naujų alternatyvų, pakaitalų esamiems naikintuvams. Taip prasidėjo Advanced Tactical Fighter programa, kur su visokiomis modernizuotomis naikintuvų versijomis lindo daug esamų gamintojų. Jokie iš tų naikintuvų neatitiko reikalavimų ir nepraėjo, o galutiniu rezultatau tapo visai nauji F-22 naikintuvai, tačiau kai kurie iš esamų naikintuvų modernizavimų buvo labai stiprūs. Vienu iš tokių stipriausių buvo F-16 Agile Falcon, kur visas naikintuvas buvo vos ne iš naujo perkurtas.
Naikintuvas turėjo sustiprintą fiuzeliažą, juntamai pagerintą aerodinamiką, naujos kartos turbiną, labai smarkiai atnaujintą ginkluotę, kardinaliai atnaujintą elektroniką, kurioje buvo praktiškai viskas, ką tik galima susigalvoti - automatinės reljefo sekimo sistemos, optinio sekimo sistemos (leidžiančios veikti su išjungtu radaru), komunikacijos įranga, kuri leido naudoti kitų naikintuvų renkamus stebėjimo duomenis, į lakūno šalmą įmontuota taikymo sistema ir taip toliau, ir taip toliau. Žodžiu, naikintuvas buvo kaip ir senas, bet didele dalimi visai naujas.
Naikintuvas liko bandomuoju, tačiau didelė dalis jo modernizacijai skirtų sprendimų (išskyrus gal tik padidintus sparnus) paskui buvo perkelti į įvairius F-16C/D variantus.
Japonija, Mitsubishi F-2
Tai bene tiksliausias iš visų alternatyvinių klonų, kurie gaminti kitų gamintojų. Kai Japonija apie 1980 metus susigalvojo kurti nuosavą naikintuvą, viskas galų gale baigėsi tuo, kad amerikonai jiems pasiūlė licencinę F-16 gamybą, parduodant Japonijai pačias įvairiausias technologijas, kurios tik reikalingos naikintuvams gaminti. Taip ir atsirado Mitsubishi F-2, kuris buvo sukurtas Agile Falcon pagrindu. Kadangi buvo kuriamas ne senesnių F-16 pagrindu, o pagal naujesnį, konstrukciškai jau juntamai modernizuotą Agile Falcon, tai gavosi naikintuvas, kuris buvo gerokai modernesnis už originalius F-16.
Naikintuvui buvo panaudota daug kompozicinių medžiagų, buvo paliktas ketvirtadaliu didesnis F-16 sparnas, papildomai lėktuvas dar modernizuotas taip, kad sumažėtų radarų atspindžiai. Lėktuvui padaryta ilgesnė ir platesnė nosis, kad tilptų naujos kartos radaras su aktyvia fazine gardele, galintis realiame laike ir sekti, ir apšvitinti, ir ieškoti didelio kiekio taikinių paraleliai. Gavosi, kad šis naikintuvas tapo vienu iš pirmų pasaulyje lėktuvų, turinčių tokio tipo radarus.
Papildomai numatyta nemažai funkcijų kovai prieš laivus, o taip pat galimybės naudoti kiek kitų modelių ginkluotę, kuri naudojama kituose Japonijoje esančiuose naikintuvuose.
Taivanas, AIDC F-CK-1 Ching-kuo
Po to, kai apie 1980 metus JAV su savo apsiperdusiu prezidentu Jimmy Carter taip susidraugavo su Komunistine Kinija, kad ėmė riboti ginklų pardavimą į Taivaną, tiems patiems amerikonams pasidarė aišku, kad truputį jie paskubėjo ir persistengė su tomis draugystėmis, nes daugelį metų galiojusios JAV garantijos Taivanui pakibo ant plauko, ir dar daugiau - JAV kaip tai netgi ėmė riboti ginklų eksportą į Taivaną ir netgi kitoms šalims trukdyti tą daryti. Tai čia tuo metu atėjo į valdžią legendinis Ronald Reagan ir pradėjo ieškoti, ką pakeisti.
Paaiškėjo, kad pakeisti kažką yra sudėtinga, nes tarptautinių sutarčių laikytis reikia, o apsišikėlis Jimmy Carter jau pridarė tiek, kad maža nepasirodė. Tai vat čia ir kilo mintis, kad glaima imti ir sukurti naikintuvą, kuris galėtų būti gaminamas tiesiai Taivane iš Taivanui prieinamų komponentų, kuriuos būtų galima pirkti nebūtinai JAV, bet galimai kitose šalyse.
Kadangi F-16 jau nuo pat pradžių buvo kuriamas kaip naikintuvas, kuris būtų dar ir labai pigus, tai reiškė, kad jame nuo pat pradžių numatyta daug paprastesnių technologijų naudojimas. Tai daug ką pakeitus, kartu su JAV inžinieriais, gavosi sukurti naikintuvą, kuris būtų artimas originaliam F-16, tačiau turėtų pagal galimybes ne amerikietiškus tiekėjus. Taigi, elektronika gavosi Taivano gamybos, o turbinos buvo perkamos iš švedų Volvo Aero, kurie gamino turbinas ir visiems SAAB naikintuvams.
Bene labiausiai į akis krentantis AIDC F-CK-1 Ching-kuo skirtumas - kad čia yra dvi turbinos. Visgi savo charakteristikomis naikintuvas nusileidžia originaliems F-16, gamintiems JAV.
AIDC T-5 Brave Eagle
Nuo 2017 pradėtas kurti kaip kardinalus ankstesnio F-CK-1 apgreidas, formaliai "nekarinis", o tik esą mokomasis lėktuvas - AIDC T-5 Brave Eagle. Atseit "mokomasis", nes tam, kad bent truputį mažiau siustų Komunistinė Kinija.
Faktiškai, buvo paimtas ankstesnis naikintuvas ir tiesiog nuosekliai keičiamas į modernesnį variantą, nieko iš esmės nekeičiant konstrukcijoje. Nuosekliai keistas visas fiuzeliažas, apkalos medžiagos - į kompozitines, dėl kurių labai sumažėjo lėktuvo masė. Turbinos pakeistos irgi į modernesnes. Taip pat pakeista visa avionika, radarai ir išvis kas papuola.
Gavosi tas pats, bet kartu naujas lėktuvas, galintis naudotis ta pačia ginkluote. Formaliai atseit mokymams, bet realiai, kaip visi supranta, tiesiog naujos kartos naikintuvas.
Pietų Korėja, T-50 Golden Eagle
Apie 1992 metus Pietų Korėjos gamintojai susigalvojo, kad bus gera ir pelninga programa - gaminti savo naikintuvą, o jei ir ne naikintuvą - tai bent jau reaktyvinį treniruoklį. Kažkiek metų vykusi programa pavirto bandymu bent iš dalies nukopijuoti F-16 variantą, kurį turėjo Pietų Korėjos kariuomenė. Kopijuoti nelabai sekėsi, nors Korėjos kariuomenė ir buvo iškėlusi reikalavimą, kad tam, kad pilotai kuo geriau būtų paruošti, lėktuvas visomis savo savybėmis būtų kiek įmanoma panašesnis - ir pagal dydį, ir pagal aerodinamiką, ir pagal elektroniką, ir taip toliau.
Kokiais 2000 metais pasimatė, kad nieko smarkiai gero iš to nesigaus, tai Pietų Korėjos valdžia sudarė kontraktą su Lockheed Martin, kuri daug metų buvo General Dynamics konkurentė, o paskui, galų gale, visą tą General Dynamics nusipirko su visa F-16 gamyba. Taigi, kartu su Lockheed Martin buvo sukurtas jau ne ant klonuojamo, o ant realaus F-16 bazės pastatytas prototipas, kuris nuo originalaus skyrėsi tik tuo, kad buvo labai smarkiai trumpesnis, o taip pat gerokai atpigintas. Gamybai reikalingos technologijos buvo parduotos Pietų Korėjos kompanijoms.
Gavosi labai vykęs viršgarsinis treineris, kuris gali būti apginkluotas ir naudojamas ir kaip labai lengvas naikintuvas.
Izraelis ir IAI Lavi
Apie 1980 metus, kai eilinį kartą pasidarė neaišku, ar pavyks prisipirkti pakankamai ginkluotės, Izraelis ėmėsi savo nuosavo naikintuvo kūrimo. Izraelis tuo metu turėjo gerą patirtį su F-16 naikintuvų eksploatavimu bei remontu, įskaitant ir pirmus pasaulyje kovinius panaudojimus (pirmas pasaulyje F-16, numušęs priešų lėktuvą, priklausė Izraeliui). Kartu Izraelis turėjo labai gerą patirtį su Dassault Mirage III eksploatavimu ir šių naikintuvų klonų gamyba - tai buvo IAI Nesher, o paskui - IAI Kfir. Abu šie naikintuvai buvo pusiau licencijuoti (neklauskit, kaip, nes niekas nežino tiksliai kaip) Mirage III klonai, į kuriuos buvo įdėtos galingesnės, geresnės amerikietiškos turbinos.
Taigi, gavosi taip, kad Izraelio pasirinkimas buvo gaminti kiek įmanoma tikslesnius F-16 klonus, kurie kartu turėtų kuo daugiau gerų Kfir naikintuvo savybių, visų pirma - delta tipo sparną, kuris leidžia labai smarkiai sutrumpinti pakilimo takus ir smarkiai padidina naikintuvo manevringumą, esant mažiems greičiams.
Kaip įtariama, ne be General Dynamics pagalbos, kuri tuo metu kūrė delta sparną turėjusį F-16XL, Izraelis pasidarė naikintuvą, kuris turėjo F-16 naikintuvo turbiną, F-16 artimą fiuzeliažą ir bendrai lyg ir F-16 beveik kloną, tačiau sparnams ir valdymui pasirinko konfigūraciją, kuri būtų kaip ankstesnių Kfir naikintuvų. Buvo pagaminti 5 bandomieji naikintuvai.
Kaip sako, naikintuvas gavosi apie tona lengvesnis už originalų F-16, t.y., vienas iš geriausiai aprūpintų trauka, tad galų gale JAV tiesiog pasiūlė Izraeliui pirkti F-16 su ypatingai geromis sąlygomis, bet užtat patiems nieko negaminti. Tai Izraelis išties patys negamino, tačiau kokiu tai būdu po kiek laiko stebėtinai panašius lėktuvus visiškai lygioje vietoje iš niekur nieko susikūrė Komunistinė Kinija - tai buvo anoksai Chengdu J-10.
Komunistinė Kinija ir Chengdu J-10
Visiškai niekaip su niekuo nesusijęs, tačiau stebėtinai geras ir visiškai nepanašus į kitus kiniškus lėktuvus buvo kinų naikintuvas Chengdu J-10, pradėtas gaminti apie 2002 metus.
Savo konstrukcija ir viskuo šitas naikintuvas yra atseit originalus, tačiau tokio masto originalios kūrybos beveik jokia pasaulio valstybė daryti nėra pajėgi, ir Kinija bent jau tuo metu nebuvo iš tą galinčių šalių. Daugelio pastebėjimas buvo, kad naikintuvas stebėtinai panašus į labai perdirbtą IAI Lavi, tik kad su prastomokomis kiniškomis turbinomis.
Galima tarti, kad Chengdu J-10 yra labiausiai nutolęs F-16 derivatyvas, kuris per tiek rankų perėjo ir tiek pakito, kad išties į originalų F-16 jau neatrodo panašus.
Dar žr.
- SAAB Grippen - daug vėlesnis, bet idėjiškai labai artimas naikintuvas, kuriame elektronika perėmė išvis visą lėktuvo valdymą, o lėktuvo kaina nėra labai didelė
- F-15 - kiek anksčiau pradėtas kurti daug prabangesnis naikintuvas, kuris perėmė didesnę daugumą F-16 idėjų, susijusių su manevravimais
- F/A-18 - faktiškai kartu su F-16 kurtas tiesioginis konkurentas, tos pačios naikintuvų mafijos įtakotas, bet visgi ne toks radikalus lėktuvas, kuris turėjo būti pagerintu F-16, bet išties gavosi ir brangesniu, ir ne tokiu geru