Muzikinis centras

Visai tipiškas maždaug 1980 periodo muzikinis centras. Iš viršaus į apačią: patefonas, FM, MW ir LW bangų tiuneris, stiprintuvas kartu su ekvalaizeriu sudėtas į vieną dėžę, kasetinė deka. Na, ir dar vazonikas su gėlėm, kad gražiau būtų.

Muzikinis centras arba audio centras - tai tokia buitinė, dažniau stacionari audio sistema, kuri sudaryta iš kelių dalių, kurių sumoje pilnai pakanka muzikai groti, ir tos dalys gali groti muziką iš kelių šaltinių. Jei muzikos šaltinis tik vienas - tai jau ne centras, o tik paskiras daiktas - pvz., radijo imtuvas, patefonas ar magnetofonas.

Iki šiol kai kurie neapsisprendžia - ar kolonėlės yra muzikinio centro dalis, ar visgi tai atskiras dalykas. Tai gal ir atskiras dalykas, bet gal ir kartu geriau eina.

Kiečiausiai atrodantys klasikiniai audio centrai buvo gaminami apytiksliai iki 1990, kai audio krizė ėmė šienauti įvairius gamintojus vieną po kito. Deja, jau tuo metu gaminti audio centrai būdavo labai įvairūs - kartais atrodydavo gana kukliai, bet būdavo labai geri, bet gal netgi dažniau atrodydavo labai kietai, tačiau būdavo visiškai nesuvokiamas šūdas. Vienok nauji, dabartinių laikų audio centrai irgi dažnai nepasižymi kokia nors labai jau gera kokybe, tai gal todėl audiofilai išties gan pagrįstai vis žvalgosi į senas garso sistemas. Tai turi prasmės, nes daugelį senų aparatų galima nusipirkti visai nebrangiai, o jų kokybė gali būti tiesiog neįtikėtinai gera.

Bet tikrai ne visa sena audio aparatūra yra verta pirkimo. Yra ir tokių aparatų, kur pinigus išleisit, o paskui turėsit problemų išmetant, nes didelio šūdino tranto nesigaus sukišti į šiukšlių konteinerį. Vienas iš blogesnių požymių - jei visa aparatūra sukišta į vieną dėžę. Nors būna ir išimčių, kai ir vienoje dėžėje visai geras daiktas.

Neblogas pasirinkimo dėsnis yra toksai: kuo aparatas senesnis, tuo, tikėtina, jis geresnis, nes blogi aparatai seniai sugedę ir išmesti, o išliko tik tie, kurie buvo kokybiškiausi ir brangiausi. Visgi net ir toksai pasirinkimas negarantuoja, kad aparatūra bus gera. Kaip pvz., yra šansų, kad nusipirksite kokį nors per stebuklą išlikusį 1 iš 1000 Yorx ar Schneider - tokiu atveju užjaučiame.

Muzikinio audio centro sandara

Klasikiniai HiFi audio centrai susidėdavo iš kelių dalių. Kartais kelios tokios dalys būdavo apjungiamos į vieną dėžę (bet neskaitant kolonėlių, kurios būdavo paskiros), bet kartais būdavo ir taip, kad kiekviena dalis būdavo atskiroje dėžėje. Pastaruoju atveju tos dėžės dažniausiai būdavo statomos viena ant kitos ir tarpusavy sujungiamos laidais. Kartais ta dėžių su aparatūra krūva gaunasi tokia didelė, kad tam prireikia atskiros spintos.

Tipiniu atveju visa audio sistema turėdavo tokias dalis:

• Garso šaltiniai:
  • Patefonas
  • CD grotuvas
  • Kasetinis magnetofonas
  • Juostinis magnetofonas
  • Tiuneris (toksai radijo imtuvas, kuris neretai būna be pradinio stiprintuvo)
  • MP3 grotuvas
• Stiprintuvas, kartais susidedantis iš kelių paskirų dalių, kurios gali būti ir visos, ir ne visos:
  • Fonokorektorius
  • Pradinis stiprintuvas
  • Galios stiprintuvas
  • Ekvalaizeris
• Kolonėlės

Šiais laikais, kai jau netgi ir CD bei DVD išnyko, tipiškas audio centras būna sudarytas vos iš trijų dalių - dviejų kolonėlių ir vidury stovinčio centriuko, kuriame yra radijo imtuvas, MP3 ir kitų failų grotuvas, priimantis kokius nors USB raktus ar atminties korteles ir stiprintuvas. Štai ir viskas.

Labai neretas atvejis, kai stiprintuvą jau turi visokie garso šaltiniai - pvz., patefonas dažnai jau turi fonokorektorių ir pradinį stiprintuvą, o šiaip pradinį stiprintuvą turi praktiškai išvis bet kokie garso šaltiniai, retas dalykas, kad to nebūtų. Galios stiprintuvas gali būti ir tame pačiame korpuse, kaip, pvz., magnetofonas ar tiuneris. Tokiu atveju gali būti ir toksai jungimas, kad, pvz., patefonas jungiamas prie magnetofono ar tiunerio stiprintuvo. Visai dažnas šiais laikais atvejis, kai į kokį nors galios stiprintuvą tiuneris pridedamas tiesiog kaip labai nežymiai savikainą padidinantis, tačiau vartotojui smarkiai vertę sustiprinantis priedas - tada gaunasi lyg ir stiprintuvas, bet ir tiuneris viename.

Visgi kolonėlės dažniausiai būna atskiros, nors labai jau geras senų laikų sistemas (dažniausiai dar iš radijo lempų periodo) galima rasti irgi taip sumontuotas, kad daiktas kaip ir vienas (visa aparatūra su visais garsiakalbiais vienoje didelėje dėžėje), bet visgi vertas muzikinio centro vardo.

Dar žr.

Sovetmečiu dar buvo tokia Radiotechnika, tai atrodė, kad buvo tikras muzikinių centrų etalonas, bet iš tikro tai buvo šūdas.