Juostinis magnetofonas

Juostinis magnetofonas - tai toksai magnetofonas, kur įrašinėja garsą į magnetinės juostos rites (anglų kalba tai vadinasi reel to reel tape recorder). Tos ritės gana didelės, maždaug kaip lėkštė dydžio, o juosta juda gana greitai ir yra gana plati, tai įrašo kokybė gaunasi labai nebloga, netgi kai jis įrašomas labai primityviomis priemonėmis ant labai blogos juostos. Jeigu juosta yra gera, o magnetofonas irgi geras - tai įrašas gali gautis netgi prilygstantis savo kokybe profesionalia aparatūra įrašytiems įrašams.

Juostiniai magnetofonai senais laikais buvo gaminami ir Lietuvoje - tą darė tokia gamykla Elfa, kuri skaitėsi viena iš geresnių magnetofonų gamintojų SSRS. Tik tiek, kad ta gamykla buvo smarkiai atsilikusi - savo kokybe 1980 metų Elfa magnetofonai nors ir buvo bene geriausi iš visko, kas buvo gaminama Sovietų Sąjungoje, realiai atitiko eilinius magnetofonus, kur nors Japonijoje gamintus kokiais 1960. Taigi, ne kažin kas.

Juostinių magnetofonų istorija

Išrasti magnetofonai buvo dar pačioje XXa. pradžioje, paskui daug kur bandyti, tačiau niekam nesigaudavo pagaminti jokio normalaus aparato. Geriausiu atveju magnetofoniniai įrašai gaudavosi tokie, kaip čia pasakius, visai iš bėdos, bet labai jau prasti. Įrašų kokybė būdavo tokia, kad magnetofonų niekas nelaikė kam nors tinkamais. Situacija pasikeitė tik po to, kai kažkas iš inžinierių išrado, o paskui jau Vokietijoje ištobulino aukštadažnį pamagnetinimą - kai aukštesnio, nei įrašomas, dažnio srovė sumaišoma su įrašomu signalu. Kadangi taip juostoje susidarydavo didelis kiekis smulkių priešingai įmagnetintų magnetinių domenų, būdavo įmanoma įrašyti įrašą su daug aiškesnėmis signalo ribomis, t.y., daug žemesniu triukšmo lygiu ir aukštesniais dažniais.

Štai taip ir atsirado pirmieji praktiniai AEG magnetofonai, sukurti ir ištobulinti Vokietijoje, prieš pat II Pasaulinį karą, o paskui ilgokai laikyti gan slaptu daiktu, todėl Vakarų pasaulyje ilgai buvę nežinomais.

Vėliau vokiškus magnetofonus beveik klonavo ir kiek patobulinusi, ėmė gaminti JAV firma Ampex, o dar vėliau jie ir šiaip visur išplito. Apie kokius 1960 metus Vakarų pasaulyje juostiniai magnetofonai tapo visai įprasta buitine audio aparatūra. O dar po kiek laiko atsirado ir kasetiniai magnetofonai, kur tiesiog porą kartų susiaurinta juosta buvo sukišta į vieną mažą dėžutę, kad nereiktų kankintis su vis pasileidžiančiomis ritėmis.

Apie 1980 metus kasetiniai magnetofonai pasiekė tokią gerą garso kokybę, kad iš esmės išstūmė juostinius magnetofonus iš buitinės rinkos, o tokios firmos kaip Nakamichi ar Tandberg pradėjo gaminti geros kokybės kasetinius, kad šie jau iš principo galėjo lygintis netgi ir su senesnių modelių pusiau profesionaliais juostiniais.

Geriausi juostiniai magnetofonai ir jų savybės

Šiaip tarp įprastos publikos, kurie nebuvo labai jau išrankūs, bet mėgo labai gerą garso kokybę, bene žinomiausi, geriausi ir moderniausi juostiniai magnetofonai buvo Akai firmos GX-747 (1981 metai) ir Pro-1000 (1977 metai). Šių magnetofonų kokybė buvo tokia gera, kad jie jau realiai galėjo kažkiek konkuruoti su pigesne profesionalia audio įrašymo aparatūra ir dėl to tapo gan paplitusiu garažinių muzikos įrašų studijų prietaisu.

Tarp išrankesnių ir profesionalesnių žmonių labiau žinomi buvo kiti prekės ženklai, tokie kaip Studer, TASCAM, Telefunken, Tandberg, Ampex, Otari, Fostex, AEG, Lyrec ar Philips. Tiesa, ta pusiau profesionali ar profesionali aparatūra buvo brangi ir nelabai įperkama netgi ir ano meto audiofilams.

Skirtingai nuo kokių įprastų kasetinių magnetofonų, kurie turėjo tik vieną įprastą juostos greitį (4,7cm/s), juostiniai magnetofonai turėdavo gana daug greičių:

• 15⁄16 arba 0,9375 colio per sekundę (2.38 cm/s) - buitiniuose magnetofonuose nebuvo naudojamas (nors vėliau naudotas kasetiniuose diktofonuose), tačiau būdavo naudojamas pasiklausymo aparatūroje ar audio registravimo sistemose (pvz., paliktiems skambučiams ar radijo stočių transliacijų kokybės kontrolei ir pan.)
• 1 7⁄8 arba 1,875 colio per sekundę (4.76 cm/s) - naudotas tik buitinių magnetofonų, ilgos įrašo trukmės muzikos įrašas su visai nebloga kokybe, vėliau šis greitis 1:1 buvo perkeltas į kasetinius magnetofonus
• 3 3⁄4 arba 3,75 colio per sekundę (9.53 cm/s) - naudotas buitinių magnetofonų, įprastas buitinis greitis aukštos kokybės įrašams ar mėgėjiškoms garažinėms muzikos studijoms
• 7 1⁄2 arba 7,5 colio per sekundę (19.05 cm/s) - pasitaikydavo tarp aukštos kokybės buitinių, mažiausias profesionalus greitis, toks greitis naudotas radijo stotyse transliuojamoms nemuzikinėms laidoms įrašyti
• 15 colių per sekundę (38.1 cm/s) - pasitaikydavo tik tarp profesionalių ar pusiau profesionalių magnetofonų, muzikos įrašų studijose
• 30 colių per sekundę (76.2 cm/s) - pasitaikydavo tik tarp profesionalių, ir tai ne tarp visų, dėl per didelio greičio turėdavo problemų su žemais dažniais, naudotas paprastai tik muzikos įrašų studijose atskirų instrumentų įrašymui ir garso montavimui

Tiesa, čia toksai paradoksas, kad nors tų juostų greičių buvo daug, vargu ar galima rasti kokį nors juostinį magnetofoną, kuris visus tuos greičius būtų palaikęs. Dauguma buitinių palaikydavo tik 2-3 skirtingus greičius, o dauguma pusiau profesionalių ar profesionalių - tik 2 skirtingus greičius.

Geresni juostiniai magnetofonai, kurie jau naudoti pusiau profesionaliose ar visai profesionaliose studijose, naudodavo tą pačią juostą, kartais turėdavo visai panašias ar tas pačias magnetines galvutes ir netgi beveik tokią pačią elektroniką, tik turėdavo didelio greičio juostos sukimosi režimą - 15, o retkarčiais ir 30 colių per sekundę. Tokie profesiona magnetofonai paprastai neturėdavo mažo greičio variantų, pvz., Studder turėjo tik 7,5 colio ir 15 colių per sekundę greičius.