Patefonas

Stereo įrašas patefono plokštelėje yra sudarytas gudriai: takelis duoda virpesius į adatos šonus, o per tuos šoninius virpesius ir atskiriami du stereo kanalai. Beje, tokie takeliai užsiteršia mažiau, dyla lėčiau ir adatos aštrumas jiems nesvarbus.

Patefonas arba, kaip senais laikais vadindavo, elektrofonas, o liaudiškai - tiesiog pafas - toksai aparatas, skirtas vinilams groti. Tuo tarpu gi vinilai - tai būna tokios plokštelės, kurios gali būti ilgai grojančios, gali būti mažo didumo singlai, o gali būti ir gramofono plokštelės, kurios šiais laikais pasitaiko labai retai. Senais laikais patefonas buvo tiesiog privaloma kiekvieno padoraus audio centro dalis, bet tie laikai jau seniai praėjo ir daugiau nebegrįš... Ooops, tie laikai sugrįžo ir vėl visur pilna patefonų.

Visa patefono esmė - kad jis kaip gramofonas, tik visaip kaip geresnis. Taigi, sukasi diskas su išraišytais grioveliais, per kuriuos braukiama patefono adata. Grioveliai yra nelygūs ir jų nelygumai tiksliai atkartoja garso bangas - štai taip ta garso adata ir gauna garso signalą. Paskui tas signalas atiduodamas į stiprintuvą, o tada ir į kolonėles - štai taip ir atkuriamas.

Būtent dėl elektroninio signalo nuskaitymo ir stiprinimo patefonai senoviniais laikais, apie kokius 1950 metus, būdavo vadinami elektrofonais, tuo tarpu patefonais anais laikais daugelis vadindavo pernešamus gramofonus. Vienok nuo tų laikų praėjo daug daug metų, tad šiais laikais pernešamų gramofonų niekas jau patefonais nevadina.

Patefonų plokštelėse grioveliai yra smarkiai kitokie, nei gramofonų plokštelėse būdavo - kiekvienas griovelis yra V raidės formos, o įrašai įrašomi į tas šonines plokštumas, o ne į griovelio apačią (apačia būdavo naudoama gramofono plokštelėse). Taigi, kadangi griovelio šonai yra du, tai patefonas gali atkurti stereo garsą.

Patefonų plokštelės ir patefonai

Normalios patefono plokštelės yra 33 1⁄3 apsisukimų per minutę greičio ir maždaug trečdalio metro skersmens, nors būna ir mažesnių - singlų. Tačiau yra ir vienas gal blogesnis, bet gal ir geresnis variantas - tai 45 apsisukimų per minutę greičio formatas. Jis pasitaiko seniau, o plokštelės turi dideles skyles ir dažniausiai būna mažos, singlo didumo. Grojamas ta pačia adata, kaip ir 33, tik didesniu greičiu. Tos greitos plokštelės turi gal tik vieną privalumą (išties jau seniai neturi), kad tinka muzikiniams automatams kabokuose, nes plati skylė mechaniškai atsparesnė.

Kai kurie senų laikų patefonai turi dvigubą adatą, kuri apsiverčia į vieną ar kitą pusę. Kai adata apverčiama taip, kad matytųsi skaičius 78 - tai tada galima groti visiškai senovines priešistorinių gramofonų plokšteles, skirtas storoms adatoms ir 78 apsisukimų per minutę greičiui. Tada kita adatos pusė turi dvigubus žiedus arba skaičius 45/33 - tai ją apvertus, patefonas gali groti normalias plokšteles, kurios yra normalios.

Apsauga nuo vibracijos

Tie, kas yra seni perdylos, iš anų laikų atsimena - jei jau patefonas ir šokiai - tai tarpusavy praktiškai nesuderinama, nes kai tik šokiai - tai ir trepsėjimas, o kai trepsėjimas - tai ir vibracija, o kai tik vibracija - tai patefono adata kur nors nušoka, o blogiausia - jei dar ir plokštelę pagadina, taip kad ta išvis nuolat nušokinėti pradeda.

Senas geras būdas buvo išrastas dar labai seniai - pastatyti patefoną ant savadarbio dempferio. Paprastu atveju tai reiškė, kad tiesiog parsinešt iš statybų plytų ir pastatyt ant spintelės, o ant tų plytų jau statyt patefoną. Didelė plytų masė labai smarkiai sumažindavo smūginių vibracijų perdavimą į patefoną. Dar labiau situaciją pagerindavo, jei ir tos plytos būdavo pastatytos ant kokio nors minkšto, vibracijas sugeriančio daikto, pvz., ant kokio nors čiužinio, ar ant plokščios pagalvės.

Kai kur, kur vykdavo didesnės diskotekos, tai tekdavo susigalvoti ir dar sudėtingesnius dempferius - sluoksnis kokio nors čiužinio, sluoksnis plytų, tada lenta ant viršaus, vėl sluoksnis čiužinio, vėl sluoksnis plytų, vėl lenta ir ant jos jau pastatytas koks nors patefonas. Taigi, rimtesnių diskotekų patalpose disk žokėjų stalai kartais pavirsdavo į ištisas konstrukcijas, kurios būdavo panašios į kažkokius plytų įtvirtinimus. O visai jau rimti tai pasirūpindavo ištisiniais masyviais lieto betono stalviršiais, sveriančiais kokią toną. Tai ant tokio stalviršio vibracijų tikrai būdavo išvengiama.

Vienok gal dėl tos pat vibracijų problemos daugelis muzikos leidėjų diskotekose labiau mėgdavo magnetofonus, nes jiems tokių apsaugų nereikdavo. Ir tai netgi nepaisant to, kad magnetofono kasetes atsukinėti ir persukinėti, ieškant tinkamo gabalo - klaikus vargas, daug laiko ir baisiai nepatogu.

Dar čia teisybės dėlei turim pridėti, kad senesnių ar pigesnių modelių CD grotuvai nušokinėdavo nuo dainų dar dešimtį kartų labiau, nei prasčiausias patefonas.

Patefonų konkurentai

Patefonai kadaise buvo beveik išstumti naujų formatų - pirmiausiai tai buvo kasetiniai magnetofonai, o paskui ir CD. Tačiau su tais naujais formatais paaiškėjo naujų niuansų - pasirodo gi, kad geras patefonas kartais muzikoje pasitaikančius aukščiausius dažnius ir dinaminius diapazonus gali bent jau teoriškai atkurti geriau. Vienok, kaip sako ekspertai - tai tik tuo atveju, jei plokštelė įrašyta geroje studijoje maždaug 1970 ar vėliau, gaminta iš originalių matricų originalioje firmoje, ir tas geresnis atkūrimas su labai geru patefonu galimas maždaug kokius 2-3 pirmus kartus, nes paskui tos subtiliausios subtilybės tiesiog mechaniškai nusidrožia ir jų nebelieka. Kai kurie sako, kad visgi galima ir 10-15 kartų atkurti vis dar su geresne kokybe, bet čia jau abejojame.

Kaip sako nekurie seni melomanai, tai jei turit gerą patefono plokštelę, tai ją apsimoka persirašyti į gerą magnetinę kasetę, nes šioji nesusidrožia. Bet kasetė turi būti Chrome (II) ar, dar geriau - tai Metal (IV) tipo, o magelis - ne šiaip koksai nors, o kokia nors gera deka, padorios firmos, kur nebūtų gėda. Tačiau jokia kasetė neturės to išskirtinumo, kurį gali duoti patefonas.

Šiaip tai patefonas yra labai mielas, nostalgiją senovei keliantis daiktas, kuris leidžia truputį ir ritualo turėti, ir šiaip gražiai atrodo. Taip pat labai mielas ir iki šiol nepakeičiamas dalykas - tai, kad plokštelės yra didelės knygos formato. Gal todėl jos ir vadinamos būna dar ir albumais, nes kaip koks albumas dydžio. Dėl tokio dydžio kadaise atsirado atskira grafikos rūšis - plokštelių viršeliai. Tai daugelis dizainerių tuos viršelius kurdavo, o kartais gaudavosi ir visai neblogas, įrėminimo vertas menas.