Fonokorektorius

Čia kai kas nors, bent jau žinantis, kuo kondensatorius nuo rezistoriaus skiriasi, pamato fonokorektoriaus elektrinę schemą ir išgirsta, kiek eilinis fonokorektorius kainuoja, tai paskui žvengia beveik taip pat, kaip ir iš audiofilinių kabelių, nes išties tai čia panašaus lygio mulkinimas.

Fonokorektorius (anglų kalba - "phono corrector") - tam tikras aparatas, kuris skirtas specialiai patefonų garsui pataisyti. Gali būti pasyvus fonokorektorius (išties tai ir yra tikras fonokorektorius) arba aktyvus - t.y., kartu su pradiniu stiprintuvu vienoje dėžėje. Tokiu atveju apratas vadinamas kaip fono stiprintuvas arba korekcinis stiprintuvas.

Griežtai techniškai žiūrint - fonokorektorius yra ne kas kita, o labai labai specializuotas, iš anksto sureguliuotas ekvalaizeris. Bet tai čia techniškai, tiksliukiškai žiūrint, nes visokie audiofilai čia išvis net nesupras, apie ką išvis yra šneka.

Tipiškiausiu atveju fonokorektoriumi būna vadinamas pradinis stiprintuvas, tiktai kad specializuotas - vien patefonams skirtas ir papildytas fonokorektoriumi. Tokiu atveju jis ir vadinams korekciniu arba fono stiprintuvu (angl. "phono pre-amp") arba aktyviu fonokorektoriumi. Tiesa, kartais ir įprasti stiprintuvai, įskaitant ir universalius pradinius stiprintuvus, tiesiog turi specialius įėjimus patefonui, tai tada atskiro fonokorektoriaus nereikia.

O reikalas gi tas, kad senais laikais, kai dar tik buvo kuriamos ilgai grojančios plokštelės, inžinieriai susidūrė su vienu nemaloniu dalyku - kad žemiems dažnumams arba reikia labai plačių takelių ir tada muzikos į plokštelę telpa labai nedaug, arba galima muzikos sutalpinti daug, bet visiškai be žemų ir netgi be dalies vidutinių dažnumų. Bandant žemus dažnumus sutalpinti į siaurus takelius, būdavo problema - patefono adata labai lengvai peršokdavo į gretimą takelį, taigi klausytis muzikos nesigaudavo.

Bėda buvo ta, kad talpinant į plokštelę tik vidutinius ir aukštus dažnumus, gaunasi, kad muzika skamba labai prastai, vien tik kaip aukštadažnis cypimas.

Kažkurie inžinieriai, dirbę su RIAA, atrado, kad galima garsą supakuoti - smarkiai susilpninti visus garsus, kurie yra žemesnio, nei 1kHz dažnio. Tada žemi dažniai vis dar yra, bet jie silpni. Bet užtat adata neperšokinėja. Deja, garsas visvien gaunasi prastas, labai jau toksai aukštadažnis, kaip per prastą balalaiką grojamas. Tačiau garsą atkuriant, galima viską atstatyti atgal - visus dažnius, kurie žemesni, nei 1000kHz, papildomai sustiprinti arba atvirkščiai - susilpninti visus dažnius, kurie aukštesni, nei 1000kHz. Ar taip, ar anaip, iškraipymų kreivė išsitiesina ir garsas jau gaunasi teisingas.

Taip iškraipytai įrašomas ir atvirkščiai iškraipomas garsas dar apibūdinamas taip vadinama RIAA kreive (RIAA curve), kuri parodo, kaip veikia tie iškraipymai į vieną ir į kitą pusę.

Paprastai, jei tik patefonas turi pradinį stiprintuvą, tai jis jau turi ir fonokorektorių. O jei neturi - tai dažnai paprastas stiprintuvas turi įėjimą patefonui, per kurį įeinantis garsas koreguojamas į teisingai skambantį. Bet kai kurie audiofilai nori dar geriau sukoreguoti garsą, tai perkasi atskirą aparatą, vadinamą fonokorektoriumi, nes esą šitaip geriau.

Pasyvus fonokorektorius yra kraštutinai primityvus elektroninis įrenginys, kurio schemos savikaina, gaminant Kinijoje su visa kokybės kontrole yra apie 20-30 eurocentų ir ten nieko gudraus tiesiog neįmanoma prikurti, nes visa schema tėra keli rezistoriai ir kondensatoriai.

Darant fonokorektorių kaip aparatą su pradiniu stiprintuvu (su juo gaunasi aktyvus fonokorektorius), gaunasi dar plius keli eurai už pradinio stiprintuvo schemą ir jos maitinimo maistblokį ir dar keliolika eurų už labai gražiai atrodančią prabangią apratūros dėžę. Savaime aišku, kad įvairios firmos mielai iš audiofilų paima bent kelis šimtus eurų už tai, kad parduotų jiems kokį nors pagerintą fonokorektorių, kuris tipo kažkuo geresnis, nors savikaina čia niekaip nesiekia netgi 20 baksų.