Sužadinimas

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Sužadinimas - būsena, kuri šiaip tai priešinga stuporui. Pacientas pasidaro nenormaliai judrus, makaluoja rankomis ir kojomis, balbatuoja nesustodamas ir elgiasi taip akyviai, kad matosi, jog tiesiog neįstengia nei suvaldyti, nei šiaip kaip nors išreikšti viso to energingumo ir jaudulio, kuris jį apėmęs.

Kraštutinai stiprią formą įgavęs sužadinimas, kur pacientas ima elgtis nevaldomai, vadinamas raptusu.

Skirtingai nei stuporo atveju, sužadinimas nėra visiškai kraštutinė būsena, nes būna ir dar blogiau - kai jau visai ten deliriumas ir dargi su traukuliais. Kita vertus, sužadinimas išties yra tiesiog simptomas, kuris neretai paarodo, kad jau deliriumas prasidėjo, o jei ir neprasidėjo, tai gali greitai prasidėti.

Taip ar anaip, sužadinimas visada būna psichomotorinis, o tai reiškia kad kiek pas pacientą galvoje visko darosi, tai tiek ir su kūnu. Paprastai šnekant, pacientai gali netikėtai įgauti labai labai daug jėgos. Kartais netgi kokia nors visai jau kretanti bobutė, apimta stipraus sužadinimo, gali ir kokį nors kultūristą vienu stumtelėjimu partrenkti ant žemės, o paskui nuliuoksėti. Taigi, su tokiais pacientais patariame neatsipalaiduoti ir būti atsargiems.

Sužadinimo rūšys

Skiriamos kelios patologinio sužadinimo rūšys su gana skirtinga eiga ir priežastingumu:

• Depresinis sužadinimas, dar žinomas kaip melancholinis raptusas. Jo metu pacientą apima toksai jau nesveikas nerimas ir beviltiškumas, kad iš stuporo anas pereina į tikrą siautėjimą. Ligonis ima blaškytis, daužytis, žalotis ir netgi bando nusižudyti. Neretai rauda, rėkia, atlieka drastiškus savižalos veiksmus.
• Maniakalinis sužadinimas - kaip tik atvirkščiai: pacientas labai užsistimuliavęs, turi tiek energijos ir jėgų, tiek noro kažką veikti, tiek dvasinio pakilimo, kad atrodo jog susprogs. Dažnai tokie pacientai pasižymi dar ir ganėtinai ryškiais nusišnekėjimais, tarpais pereinančiais ir į švelnius kliedesius, tačiau savo energija neretai sugeba užvesti aplinkinius taip, kad kartais ir visas būrys žmonių ima blaškytis, darydami nesąmones. Pastebėtina, kad visa tokia maniakalinė veikla būna neproduktyvi, šnekos - tiesiog logorėja, o jokio rišlumo tame atrasti neįmanoma. Tokio tipo būsenos būdingos ir asmenims, apsinarkašinusiems visokiais stimuliantais.
• Neramus sužadinimas - kai pacientas kaip ir sužadintas, bet be kliedesių ar haliucinacijų, tačiau su stipriu nerimu ar baime. Kai kada, dėl juntamo afekto, pacientas gali bandyti nuo ko nors gintis ar gelbėtis, taip sukeldamas sau ar aplinkiniams pavojų.
• Haliucinacinis-kliedesinis sužadinimas - jau įdomesnis, nes turi ir visokio turinio, kuris prikliedėtas irba prihaliucinuotas. Priklausomai nuo kliedesių ir haliucinacijų pobūdžio, pacientas gali ir kažkur bėgti slėptis, ir ką nors pulti, ir gelbėtis pats, ir gelbėti kitus, ir pasakoti apie kokius nors ufonautus, psichotronus, driežažmogius ar dar ką nors. Pačiam pacientui visi jo kliedesiai atrodo labai logiški ir svarbūs, tik vat kažkodėl aplinkiniai nieko nesupranta ir nieko nedaro...
• Katatoninis sužadinimas - čia kai katatonija ryškioje formoje. Pacientas elgiasi ir šneka labai nerišliai, judesiai nesąmoningi, nekoordinuoti, daug stereotipijų. Elgesys labai impulsyvus, neretai agresyvus, su staigiais perėjimais nuo siautėjimo prie katatoninio stuporo.
• Epileptinis sužadinimas - būna prie epileptinio sąmonės aptemimo, pasižymi staigia pradžia ir tokia pat staigia pabaiga, dideliu paciento agresyvumu ir pavojumi aplinkiniais, paciento negebėjimu bent kiek adekvačiau suvokti aplinką ir įvykius.
• Reaktyvinis sužadinimas - dar vadinamas psichogeniniu, nes kyla po kokių nors labai smarkiai psichiką traumuojančių įvykių. Paciento elgsena gali labai varijuoti, priklausomai nuo asmenybės tipo ir traumos pobūdžio. Būdingas negebėjimas orientuotis situacijoje, nerišlūs judesiai, nesąmoningos kalbos ir t.t..
• Psichopatinis sužadinimas - artimas reaktyviniam sužadinimui, tačiau pasižymi neadekvatumu. Paciento afektas stiprumu, o kartais ir pobūdžiu neatitinka sužadinimą sukėlusios situacijos. Būdinga, kad sužadinimas savo pobūdžiu atitinka paciento psichopatiją.
• Isterinis sužadinimas - būdingas didelis paciento veiksmų teatrališkumas, demonstratyvumas, pacientas stengiasi atkreipti savo veiksmais aplinkinių dėmesį, reakcijos smarkiai perdėtos, keliama daug triukšmo, didelis verksmingumas, nerišlumas.
• Eretinis sužadinimas - būna pacientams, sergantiems oligofrenija ar autizmu, kai jie beprasmiškai daro nerišlius veiksmus, laužo daiktus, triukšmauja, rėkia, kartais susižaloja ir pan..

Būdinga, kad pacientų sužadinimas dažniausiai būna su visokiomis sąmonės sutrikimais - deliriumu, oneiroidu, amencija, ar šiaip kokiu nors aptemimu. Jei jau pagal diagnozes žiūrėti - ryškūs sužadinimo atvejai pasitaiko pas pacientus, turinčius laimę sirgti kokia nors šizofrenija ar narkomanija.

Efektyviausios sužadinimo gydymo priemonės - neuroleptikai, trankvilizatoriai, tramdomieji marškiniai.