Oneiroidas

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Oneiroidas - taigi toksai viena iš sąmonės sutrikimo rūšių, kur jau ne kaip koksai šiaip sutrikimas, o visai toksai nemenkas. Aišku, panašiai čia dažniausiai būna kai jau kokia nors katatoninė šizofrenija ar dar kas nors panašaus labai.

Būdinga, kad oneiroido metu pacientai patiria visiškus tripus į kažkokią kitą Paralelinę Visatą, dargi tokius, kad visiškai negeba atskirti tos kitos visatos nuo šito Realo ir susipainioja visiškai.

Paprastai išskiriami trys oneiroido variantai:

• Klasikinis grynas ir švarus oneiroidas, neturintis kitos simptomatikos - pacientas išlūžta iš realybės ir paprasčiausiai nesusivokia, kad dar čia likęs, nes visas šitas pasaulis jam transformavęsis į kažkokį tai sapną. Nepaisant tos transformacijos, pacientas bando kažką čia daryti, tiktai kai realybė nereali, tai gaunasi gana juokingai, kada pacientas, nuėjęs į parduotuvę, ten vaizduojasi, kad pakliuvo į paralelinės visatos burtininkų biblioteką.
• Onirizmas, kai pacientas užmiega, prisisapnuoja nuostabaus ryškumo sapnų, o paskui atsibunda ir toliau mato kokius nors personažus iš tų sapnų pasilikusius. O paksui, kai pasirodo sanitarai, kažkur pabėga nuostabioji meilužė iš sapno - ir ieškok tada jos, kad gudrus. Trumpai tariant, sapno fragmentai persikelia į realą. Dažniausiai pasitaiko dėl visokių infekcijų, kai smegenys pažeidžiamos, nors neretai ir su visokiais psichodelikais pasitaiko.
• Oneiroidinis-katatoninis sindromas, kuris gal ir yra įdomiausias variantas, tik kad tenai jau lenda katatonijos ir katalepsijos simptomai, tai kartais kurį laiką galima ir nesuprast, kad pacientas ne šiaip sau nereaguoja į aplinką, o kažkur po kosmosą keliauja.

Oneiroido simptomatika ir eiga

Būdingi oneiroido simptomai yra labai paprasti - iškeliavo į paralelinę visatą, vat ir viskas.

Pilnaverčio oneiroido atveju būdinga visiška paciento dezorientacija. Pacientas ne šiaip kad ten atsijungia ir nustoja gaudytis, kur, kada ir kas jis yra, o papuola kažkur į visai kitą pasaulį. Koks nors sanitaras jam pavirsta į žavingą fėją, kuri dar ir skraido aplinkui, o palata, į kurią jis pakliuvo - gali pavirsti į kosminę stotį. Pacientas kaip iš kokio nors Hario Poterio ar iš Žvaigždžių Karų būtų. Ir ne šiaip iš tokių filmų būtų iškritęs, o lyg tuose filmuose būtų čia ir dabar.

Ir taip išties ir yra - visa jo sąmonė visiškai ne čia, o tai yra aiškus įrodymas, kad paralelinės visatos egzistuoja, tik prakeikti visokie psichiatrai tą neigia. Tačiau šitai įrodyta, nes jei to nebūtų, tai negalėtų žmonės į paralelines visatas papult.

Pacientas neretai gali išsamiai papasakoti apie įvykius, kurie vyksta - pvz., vyksta karinis kosminių laivų paradas ar koks nors burtininkų suvažiavimas.

Būdinga, kad pacientas neturi labai stabilių kliedesių - jo matomos haliucinacijos ir kliedesiai nuolat keičiasi, pacientas vienu momentu gali vaizduotis kokiu nors kosmoso gvardiečiu, kitu momentu - burtininku, o dar kitu momentu - tarpgalaktiniu šnipu. Lygiai taip pat pacientas gali ir suakmenėti, ir pavirsti į tarakoną, ir į kokį nors dar padarą. Atitinkamai keičiasi ir jo suvokiama aplinka - vienu momentu jis kur nors driežažmogių bazėje, o kitu momentu - paaiškėja, kad povandeniniame laive.

Dėl tokių pokyčių neįmanoma išgauti iš paciento kokio nors rišlaus pasakojimo apie tai, ką ten jis kliedi, o pats pacientas nelabai ir reaguoja į realybę. Kliedesiai asistemiški, nerišlūs, sunkiai suprantami, dėl nuolatinių pokyčių - tarpusavy prieštaraujantys.

Paciento patiriamos iliuzijos, haliucinacijos ir pseudohaliucinacijos - kraštutinai ryškios, primenančios sapnus, kompleksinės. Vienu metu pacientas patiria visas haliucinaicjų rūšis - ir regos, ir klausos, ir taktilines, ir uoslės, ir skonio - taip pilnai, kad suhaliucinuota paralelinė visata tampa netgi realesne už tą nykų Realą.

Oneiroidinių reiškinių eiga ir prognozė priklauso nuo jų kilmės. Šizofrenijos atveju prognozė atitinka šizofreniją. Infekcijų atveju - atitinka infekcijos prognozę, dažniausiai reiškia prasidėjusius smegenų pažeidimus (encefalitas), taigi, gydymas gali būti tęsiamas pas gydytoją patoanatomą. Pogimdyvinės psichozės atveju prognozė atitinka pogimdyvinės psichozės prognozę, taip kad visai gera. Gydymas simptomatinis, palaikomasis, nukreiptas į pagrindinės diagnozės gydymą.

Oneiroidinis-katatoninis sindromas

Atskiru pavidalu dažniausiai išskiriamas vienas iš tipiškiausių atvejų - tai oneirodinis-katatoninis sindromas, kuris yra būdingas šizofrenijai, kartu su katatonija ar bent jau dalimi jos požymių, itin būdingas paciento perėjimas į katatoninį stuporą, kas nėra būdinga grynam klasikiniam oneiroidui.

Pagal skirtingus psichiatrus, čia gali būti 5, 6 ar netgi 7 etapai. Tai kuo daugiau etapų, tuo geriau, tai todėl geriau mes jums visus septynis duosime:

1. Svyruojantis afektas. Pradinėje stadijoje pacientas dar nekliedi ir nehaliucinuoja. Nepaisant to, pacientui ima staigiai ir šuoliškai kaitaliotis nuotaikos - tai ten jis į paniką, tai ten jis į ekstazę puola, o kuo toliau - tuo ryškiau. Paprastai jau šioje stadijoje ima matytis, koksai visas priepolis bus - jei pacientas vis į linksmumą - tai reiškia, kad linksmai siautės, o jei į baimę - tai gali ir agresyviai gintis nuo ko nors.
2. Kliedesinis afektas. Paciento nuotaikos dar labiau ryškėja, prasideda su tomis nuotaikomis susiję kliedesiai. Jei nuotaika bloga - pacientas kalba apie kokias nors nuojautas, jog įvyks kažkas blogo, o jei nuotaika gera - tai kad įvyks kažkas gero. Ir ne šiaip kas nors įvyks, o kažkas kaip reikiant - ateiviai kokie nors ar dar ten kažkas įspūdingo. Būsenai vystantis, pacientas vis labiau kliedi ir nusišnekinėja.
3. Afektyvinė-kliedesinė derealizacija ir depersonalizacija. Aplinka pacientui ima atrodyti nereali ir įtartina, atsiranda kažkoks išpauktumas, netikrumas. Užplaukia visokios mintys, tarpais koks nors sustingimas, ima aiškėti atvirai pasakiški kliedesiai, pacientas išgalvoja visokius paaiškinimus tam, kas vyksta - pvz., kad jis anksčiau buvo sutaręs su ufonautais, kad tieji jį pasiims. Pacientas ima prarasti ryšį su realybe ir kartu pradeda persijungti į tą alternatyvinę realybę, į kurią vis labiau klimpsta. Aplinkiniuose žmonėse pacientas ima atpažinti visokius savo kliedesių personažus, t.y., Fregoli simptomas ima visaip reikštis.
4. Fantastinė afektyvinė-kliedesinė derealizacija ir depersonalizacija. Kliedesiai ima įgauti parafrenijai būdingus bruožus, tampa visiškai fantastiniais. Pacientas jau ima šnekėti apie dalykus, kurie nieko bendro su realybe neturi ir su ja niekaip nesisieja. Prasideda šnekos apie tai, kad jis keliauja su riteriais išlaisvinti LDK žemių ar kad reikia išvaikyti iliuminačius iš knygyno, kur jie rengia poezijos skaitymus. Pacientas jau nesiorientuoja kur jis yra. Šiame etape prasideda ir pirmos pseudohaliucinacijos.
5. Iliuzorinė-fantastinė derealizacija ir depersonalizacija. Kliedesiai tampa nevaldomais ir persimaišiusiais su visų rūšių pseudohaliucinacijomis. Pacientas jau beveik pilnai persijungė į alternatyvinę visatą, su šita realybe teturėdamas tik antraeilį sąryšį. Prasideda asmenybės praradimas - pacientas dar gali prisiminti savo vardą ir pavardę ar per vargus susigaudyti vietovėje, kur išties yra, tačiau tai jau tik su didelėmis pastangomis. Net ir prisiminęs kažką, pacientas atgal į realybę negrįžta ir toliau tęsia savo žygius fantastinėse iliuzijose, primenančiose sapną.
6. Pilnavertis oneiroidinis sąmonės aptemimas. Pacientas visiškai persijungia į alternatyvią realybę, o su šita menamąja realybe jau kaip nors sietis nustoja. Iš esmės, pacientas jau visiškame sapne, kuriame bando kažką daryti. Haliucinacijos jau neleidžia suvokti aplinkos, pacientas nemato įvykių, negirdi kas jam sakoma. Iš paciento neverbalikos ir kalbų galima suprasti, kad jis mato kažkokius dalykus, kurie kitiems neprieinami. Nepaisant to, iš kintančios mimikos ir šnekų galima suprasti, kad aplink pacientą vyksta kažkokie įvykiai. Tokia būsena gali tęstis ilgai, tačiau ilgainiui ji linkusi pasibaigti arba sugrįžimu į realą, išlaikant prisiminimus apie visą tai, kur pacientas buvo, arba, jei nepavyks, tai prasideda paskutinis etapas, kur jau būna blogiau.
7. Amentyvinio pobūdžio sąmonės aptemimas su oneiroidinių pergyvenimų fragmentacija. Paciento sąmonė ima trūkinėti ir kliedesių siužetai ima byrėti - simptomatika primena lengvą amenciją. Prasideda visiškai nerišlūs ir tarpusavy nesusiję kliedesiai ir paskiros pseudohaliucinacijos. Paciento emocijos ima keistis, jis ima rodyti pasimetimo požymius, bando susivokti savo kliedesiuose, tačiau neįstengia. Reakcijos į aplinkos įvykius nerišlios, kalba sunkiai suprantama. Šiame etape gali imti reišktis ir fiziologinė simptomatika - pakilusi kūno temperatūra, silpnumas, gali prasidėti koma. Kitais atvejais paciento simptomatika gali pradėti švelnėti ar aštrėti ir pacientas gali grįžti į sąmonę. Būdinga, kad šio etapo pats pacientas paskui neprisimena.