Haliucinacinis-kliedesinis sužadinimas

Haliucinacinis-kliedesinis sužadinimas - specifinis sužadinimas, kylantis dėl paciento kliedesių, sustiprintų patiriamomis pseudohaliucinacijomis ir haliucinacijomis. Būdingas deliriumui, itin ryškiai pastebimas, esant vadinamiesiems baltiems arkliams.

Būdinga, kad pacientai, apimti haliucinacinio-kliedesinio sužadinimo, patiria stiprų nerimą, pasimetimą, baimę, atsirandančią dėl tų pačių patiriamų kliedesių ir haliucinacijų. Paciento reakcijos gali būti įvairios - ir savigyna, ir bandymas agresyviai pulti menamus baimę keliančius reiškinius.

Tarp tipiškų požymių - pacientų elgesys stipriai pakitęs, matomas ryškus afektas su baime arba pykčiu, pacientai įsitempę, nenori nieko prisileisti. Tuo pat metu pacientai kalbasi su visokiais balsais, atsakinėja į jų klausimus ir tarpais vis į kažką įsiklauso. Jei pacientas patiria deliriumą, paprastai jis mato ir regos haliucinacijas, su kuriomis neretai bando kovoti.

Esant stipriam sužadinimui, kliedesių apimtas pacientas gali užpulti menamus persekiotojus, taip sukeldamas pavojų aplinkiniams asmenims. Arba pacientas gali nuto tų persekiotojų bėgti, gelbėtis, nesirenkant kelio - per langą, per gatvę, šokdamas iš važiuojančio autobuso ar traukinio ir pan., taip sukeldamas pavojų sau pačiam.

Labai tipiška, kad paciento elgsena linkusi kaitaliotis - nuo baimės ir noro bėgti prie agresyvios gynybos ir atgal. Dėl tokios elgesio kaitos pacientas sunkiai prognozuojamas.