Isterija

Isterija, o kaip moksliškai sako, tai isterinis sindromas ar išvis kokie tai disociatyviniai sutrikimai - tokia išties neurozė, bet jau visai kartais ir su psichoze besiribojanti, kaip būna, nes kai simptomai ryškūs, tai kartais ir nesuprasi, ar tikrai žmogui visi namie, nes nežinia kas ten jam gali darytis. Dar medicinoje isterija yra žinoma, kaip liga, kuri imituoja visas kitas ligas, kokios tik pasitaiko aplinkui pacientą - tokia visiška mimikrija gaunasi. Dėl tokio mimikravimo isterija sergantys neretai gauna visai kitas diagnozes.

Šiais laikais žodis "isterija" išvis nevartojamas, nes daugybę kartų suterštas visokiais šarlatanizmais, dar nuo paties šitą sutrikimą sugalvojusio Jean-Martin Charcot laikų. Vėlesniais laikais šitas sutrikimas irgi buvo naudojamas, kaip išsigalvota nesąmonė, pvz., Andrejaus Snežnevskio aiškinimuose.

Dabartiniais laikais kraštutinio dėmesio trūkumo atvejai paprastai įvardinami kaip histrioninis asmenybės sutrikimas.

Klasikinė isterija

Ryškiausia, klasikinė isterijos forma - tai didžioji isterija, pasižyminti įspūdingais priepuoliais, tačiau dabar jau beveik neaptinkama. Švelnesnės, buitinės isterijos formos liaudžiai žinomos kitu pavadinimu - tiesiog kaip nedapistitas.

Dažnai isterija pavadinamas šiaip visoks triukšmavimas ir skandalingumas, gi tačiau tas būdinga ir kitoms neurozėms neretai. O isterijos atveju būdingas ne tiek skandalingumas, kiek nesveikai beprotiškas paciento noras, jog aplinkiniai į jį kreiptų dėmesį, juo rūpintųsi ir išvis bent kažkaip reaguotų.

Nėra baisesnio dalyko isterikui, kaip aplinkinių rodomas ignoravimas. Jei jie į isteiką nekreipia dėmesio, tai tam atsitinka isterijos priepuolis, kurio metu tie aplinkiniai dėmesį išties atkreips. Svarbu tik suprasti, kad isterikui pavažiavęs stogas - todėl visokie jo veiksmai nėra labai sąmoningi. Kitaip tariant, gal kokia nors pasąmonė pas isteriką ir sugalvoja kažkaip daryti, bet sąmoningai tai pats isterikas to dažnai visai nesupranta. Taigi, jei koksai isterikas prisifantazuoja sau ligų, tai nėra simuliacija, o tai šiaip tik pavažiavęs stogas.

Kažkodėl isterija žymiai dažniau serga moterys, nei vyrai, tai gal todėl moteris neretas pavadina isterikėmis, jei tik tos kažkaip pabando balsą kelt, bet išties tai ir vyrų isterikų pilna. Dažniau isterija kyla žmonėms, kurie šiaip yra isterinio asmenybės tipo, kitaip tariant - mėgstantys būti dėmesio centre. Bet būna, kad ir visai kitiems isterija pasitaiko, visai ne kokiems nors isterikams.

Isterijos simptomatika

Isterine neuroze sergantys pacientai labai jautriai reaguoja į visokius įvykius, viską ima širdin, lengvai pasiduoda įtaigai, o taip pat ir saviįtaigai, turi labai nestabilią nuotaiką ir nevaldomą potraukį atkreipinėti į save aplinkinių dėmesį. Skirtingai nuo isterinės psichopatijos, neurozės atveju viskas yra dar kažkiek suvaldomoje būsenoje, bent jau tokioje, kur žmogus netaptų kažkokiu išvytu iš visuomenės ekscentrišku nevispročiu.

Svarbu atskirti vieną dalyką: isterinė neurozė skiriasi nuo tų isterinių sindromų, kurie būna, esant kokiai nors šizofrenijai ar dar kokioms nors ligoms, nes su tomis kitomis ligomis būna dar ir kiti simptomai. Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad progresuojant bet kuriai neurozei ir vykstant paciento smegenų degeneracijai, ima rastis ir šizofrenijos požymiai, tad net jei kažkuriuo momentu šizofrenijos diagnozuoti nesigauna, pacientas ja gali pilnai apsirgti vėliau.

Specifiniai isterijos simptomai yra kraštutinai įvairūs, kintami ir nevienodi. To paties paciento rodoma patologinė simptomatika gali pasikeisti per keletą mėnesių, negana to, skirtingais laikais, įtakojami neigimaų visuomenės reiškinių, pacientai rodo įvairius skirtingus simptomus.

Sąlyginai būna išskiriami kelių rūšių simptomai: psichiniai, motoriniai, sensoriniai ir vegetatyviniai-viscerialiniai.

Psichinė isterijos simptomatika

Psichiniai simptomai būna labai įvairūs, pavyzdžiui, XIXa. tipinius imptomu buvo laikomas vadinamasis didysis isterinis priepuolis, neretai pasitaikydavo vadinamoji isterinė mirtis arba isterinė letargija, tačiau vėlesniais laikais jis visiškai išnyko ir dabar niekur nepasitaiko. Vėliau išplitę įvairūs sąmonės aptemimai, psichinis automatizmas, pseudodemencija irgi šiu metu beveik išnyko. Labai reti pasidarė atvejai su haliucinacijomis ir įvairūs sensoriniai sutrikimai. Ilgainiui išnyksta būtent tos isterijos formos, kurias visuomenė identifikuoja kaip isterines, o gydytojai išmoksta efektyviai atskirti nuo tikrų ligų.

Dabar dažniausiai pasitaiko įvairūs afekto sutrikimai, visokios fobijos, isterinė astenija, hipochondrija, depresija ir panašūs reiškiniai, kurie gerokai skiriasi nuo įprastų - visada yra teatrališki, labai jausmingi, negilūs, nestabilūs, demonstratyvūs.

Kaip pvz., pacientai su isterine depresija nuolat ašaroja, dejuoja, skundžiasi kaip jiems blogai ir kokia baisi depresija, kokie jie nelaimingi, niekas neturi prasmės ir kaip taip niekad nebuvo, o dabar jie taip kankinasi ir panašiai. Gi įprastos depresijos atveju pacientai paprastai nenori kažkuo skųstis, o išvis su niekuo nenori bendrauti ir nieko nenori matyti. Kitaip tariant, būtent įvairialypis demonstratyvumas tampa esminiu kriterijumi, leidžiančiu diagnozuoti isteriją.

Sunkesniais atvejais dažnai pastebima isterinė amnezija: pacientas kažkaip užmiršta kokius tai įvykius, susijusius su traumuojančia situacija. Užmiršimas būna selektyvinis - iš atminties dingsta ne koks nors laiko periodas, o tiesiog viskas, kas susiję su kuriais nors įvykiais. Psichotinei-isterinei simptomatikai stiprėjant, amnezija gali pereiti į totalią, artimą pseudodemencijai: pacientas užmiršta viską, įskaitant ir savo vardą bei pavardę ir išvis bet ką. Būdinga, kad bet kokios sunkumo isterinė amnezija tęsiasi gana neilgai, o pacientas viską ima prisiminti, nes su kiekvienu prisiminimu gauna vis naujo aplinkinių dėmesio.

Itin sunkiais, bet gana retais atvejais isterijos metu būna ir pseudohaliucinacijos, pereinančios ir į pilnavertes, ryškias regos haliucinacijas, su simptomatika, primenančia deliriumą, oneiroidą ar netgi amenciją, tačiau tipiška, kad paralelinė visata, į kurią pacientas pakliuvo, būna susijusi su traumuojančiais praeities įvykiais.

Kita isterijos simptomatika

Visa kita, ne tiesiogiai psichinė simptomatika isterijos atveju yra gana šabloniška, nors irgi labai įvairi.

Motorinė simptomatika - traukuliniai priepuoliai, parezai, paralyžiai, gana specifinė paralyžiaus forma - astazija-abazija, įvairios hiperkinezės, kontraktūros, mutizmas, isterinis stuporas ir visokie kiti ryškūs, aplinkinių dėmesio susilaukiantys sutrikimai.

Sensoriniai sutrikimai gana riboti, bet jei pasitaiko, irgi būna ryškūs - isterinis aklumas (beje, šiuo sirgo Adolfas Hitleris), kurtumas (afonija), visokios skausminės nejautros ir panašiai.

Vegetatyviniai-somatiniai sutrikimai dažniausiai gana paviršutiniai - sutrikęs kvėpavimas, širdies sutrikimai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, pimpalo nestovėjimas ir panašiai.

Isterinės neurozės gydymas

Skirtingai nuo daugelio kitų psichikos ligų čia gana efektyviai padeda psichologai ir psichoterapeutai, nes pacientai, išsiliedami ant visų tų pseudomedicininių psichoterapinių asmenų, kiek apramina savo poreikius ir taip pagerina savo būklę. Žymiai efektyvesnė yra psichoterapija, kombinuota su šoko terapija, nes tada pacientas gauna realų gydymą.

Labai sėkmingus isterijos gydymo rezultatus parodė sulfozino taikymas su psichoterapija pagal Pavlovo refleksų terapijos metodą: isterijos priepolio kankinamam pacientui gydytojas liepia elgtis korektiškai ir griežtai įspėja paklusti ir neišsidirbinėti. Pacientui nepaklusus, jam suleidžiama minimali sulfozino dozė. Pageidautina dozės nedidinti, kad būtų išvengiama ilgai trunkančio stipraus karščiavimo, o gautas būtų tik neurostimuliacinis efektas. Dėl šių priežasčių tinka ne tik sulfozino injekcijos į raumenis, bet ir mažų kiekių poodinės injekcijos, kurios stimuliuoja stipriau. Po injekcijos pacientui gydytojas dar kartą griežtai liepia elgtis teisingai, nes gydymas bus sustiprintas. Per keletą seansų pacientas išmoksta elgtis korektiškai, isterinė simptomatika išnyksta.

Šiuo metu, kai sulfozino naudojimas neleidžiamas, efektyviai taikoma gali būti elektroimpulsinė terapija, tačiau būtinai su griežtu procedūros paskirties paaiškinimu bent kelios valandos iki seanso ir pakartotiniu procedūros paskirties paaiškinimu, daromu kelios valandos po seanso. Po tokių procedūrų pacientas išmoksta elgtis korektiškai, o elektroimpulsinės srovės smegenyse susilpnina neuronų ryšius, ištrina neigiamus prisiminimus ir skatina paciento mokymąsi.

Padeda ir bendros gydomosios procedūros - Šarko dušas, klizmos. Bendram isterinių priepuolių kupiravimui - trankvilizatoriai, sunkesniais atvejais - neuroleptikai.

Visokie gi humanistai ir psichoterapeutai aiškina, kad išties tai nuo isterijos geriausiai padeda sena, dar didžiosios isterijos laikais atrasta gydymo priemonė - elementarus vibratorius. Čia mes šitų antimedicininių aiškinimų nenagrinėsime, bet visgi patvirtinsime, kad netgi tokiuose nusišnekėjimuose gali būti kokios nors teisybės, netgi visiškai šimtaprocentinės.

Dar žr.

Yra dar pora su isterija siejamų variantų, kurie kiek kitokie, tai čia atskirai visai pateikiame juos:

• Histrioninis asmenybės sutrikimas - tai tas dalykas, kaip dabar isterija vadinama
• Vangioji šizofrenija, kai yra isterinė forma - tai jau šaltoji isterija, nes yra ten skirtumų, dėl kurių žmonės nors ir elgiasi kaip isterikai, bet kažkaip visai nejaučia jokių emocijų aplinkiniams
• Miunhauzeno sindromas, kai visai jau prastai ir pacientas ieško chirurginės pagalbos