Histrioninis asmenybės sutrikimas

Histrioninis asmenybės sutrikimas - taigi anksčiau būdavo vadinamas kaip isterija ar kaip nors panašiai. Visa šio sutrikimo esmė - nevaldomas, nuolatinis noras gauti aplinkinių dėmesio, nesvarbu, kokios bebūtų pasekmės. Taigi, histrioninis asmenybės sutrikimas taip ir reiškiasi: žmogus daro bet kokias nesąmones, kad tik kiti žmonės kreiptų dėmesį ir domėtųsi juo.

Kaip ir kiti asmenybės sutrikimai, taip ir histrioninis asmenybės sutrikimas diagnozuojamas tik tada, kai matoma, jog panašus elgesys žmogų kamuoja visose gyvenimo, darbo ir santykių srityse, ir nei bent kiek ryškiau silpnėja, nei stiprėja, o tiesiog tęsiasi per visą gyvenimą nuo pat paauglystės ar dar anksčiau.

Histrioninio asmenybės sutrikimo požymiai

Pagal DSM-5 histrioninis asmenybės sutrikimas apibrėžiamas, kaip perdėtas emocionalumas (arba, tiksliau, emocijų demonstravimas) ir dėmesio siekiantis elgesys, prasidėjęs paauglystėje ar ankstyvo suaugimo metais, kuris yra akivaizdus įvairiausiose situacijose.

Be to aiškaus perdėto emocionalumo ir dėmesio siekimo, turi būti pastebimi bent penki iš žemiau išvardintų požymių ar simptomų:

• Nepasitenkinimas, nemalonumas situacijose, kur žmogus nėra aplinkinių dėmesio centre
• Bendravimas su aplinkiniais, kuris dažnai įvardinamas, kaip seksualiniu atžvilgiu perdėtai gundantis ar provokatyvus
• Labai staigus emocijų pobūdžio keitimasis ir greitas emocijų išsekimas
• Nuolatos naudoja savo išvaizdą tam, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį
• Kalbos maniera, kurioje yra impresijos, intonacijų perteklius, bet kartu mažai dėmesio teikiama faktinėms detalėms
• Rodo savęs dramatizavimą, elgiasi teatrališkai, rodo perteklines, kraštutinai išryškintas emocijų išraiškas
• Lengvai paveikiamas kitų žmonių ar kokių nors aplinkybių
• Santykius vertina kaip žymiai intymesnius, nei jie išties yra

Bendrai imant, žmonės su histrioniniu asmenybės sutrikimu būna perteklinai dramatiški, emociški, siekia dėmesio, o paskui neretai kelia skandalus, pvz., susifantazavę su kuo nors romantinius santykius (nors santykių nėra), gali sukelti pavydo sceną ar dar kažką panašaus. Sunkesniais atvejais į skandalą gali ir įtraukti aplinkinius asmenis, gimines, teisėsaugą, žiniasklaidą ar dar ką nors.

Šiaip tai histrioninį asmenybės sutrikimą turintys žmonės būna žavūs, daro daug įspūdžio, tačiau savo isteriškomis nesąmonėmis labai smarkiai užpisa.

Histrioninio asmenybės sutrikimo kilmė

Kaip spėjama, histrioninio sutrikimo eminis faktorius - didelis dėmesio trūkumas vaikystėje. Kai tėvai vaiką ignoruoja, nekreipia į jį dėmesio, vaikas ieško to dėmesio, kol galų gale gauna. Po kiek laiko vaikas atranda, kad dėmesį gali sukelti bet koks nenorminis elgesys, tuo tarpu geras, normalus elgesys tėvų dėmesio nepritraukia.

Taigi, vaikas, ieškodamas jam būtino dėmesio, ilgainiui neurotiškai išmoksta gauti tą dėmesį nenormaliais būdais. Tuo pat metu dėl dėmesio trūkumo vaiko asmenybė neįstengia susiformuoti pilnavertiškai. Taigi, net ir suaugęs, žmogus lieka infantilus, nesubrendęs, o todėl visokiais būdais dėmesio reikalaujantis iš aplinkinių.

Sunkiais atvejais toksai dėmesio reikalavimas gali virsti, pvz., visokiais politiniais aktais, seksualiniais skandalais, kaltinimais kitiem, viešu acto garinimu (tiesiogine, o ne perkeltine prasme), tyčiniu nusikalstamos propagandos skleidimu ir taip toliau. Tokiems žmonėms netgi visiškai neigiamas aplinkinių dėmesys, netgi patyčios gali būti siekiamybe, nes visgi jie šitaip gauna taip trokštamą dėmesio perteklių.

Histrioninio ir ribinio asmenybės sutrikimų sąsajos

Daugeliu savo bruožų histrioninis asmenybės sutrikimas panašus į ribinį asmenybės sutrikimą, nes čia žmonės irgi dažnai jaučiasi nereikalingi, pamesti ir panašiai, ir kartu būna baisiai linkę į visokius skandalus. Išties visiškai aiškios ribos tarp histrioninio ir ribinio sutrikimo nėra. Kai kurie psichoterapeutai kartais sako, kad histrioninis sutrikimas - tai, iš esmės, hiperkompensuota ribinio sutrikimo versija, kur žmogus savo reikalingumą įrodinėja per visokias savo dramas.

Bendrai žvelgiant, histrioninio sutrikimo atveju pastebimas emocijų paviršutiniškumas, jos būna daugiau pabrėžiamos, bet labiau imitacinės, nunykstančios, jei dingsta visi žiūrovai. Taigi, emocijos čia būna išties silpnesnės, ir ne tokios gilios, nei įprasta šiaip žmonėms. Nors kartu tos emocijos pabrėžtinai demonstruojamos, neadekvačiai išpučiamos, todėl mažiau patyrusiems žmonėms susidaro įspūdis, kad tos emocijos esančios daug stipresnės, nei įprasta.

Ribinio asmenybės sutrikimo atveju viskas būna atvirkščiai: emocijos čia, lyginant su šiaip žmonėms įprastomis, būna daug stipresnės, gilesnės ir ryškesnės. O atskyrus tokį žmogų nuo aplinkinių žmonių, paprastai viskas tik dar pablogėja ir krizė pasidaro žymiai gilesnė. Daugeliu atvejų ribinį asmenybės sutrikimą turintis žmogus savo emocijas gali slėpti, o kai jos jau pratrūks, tai gali būti taip baisu, kad maža nepasirodys.