Šaltoji isterija

Šaltoji isterija - dažniau išskiriama kaip atskira vangiosios šizofrenijos forma, nors čia išsiskiria skirtingų psichiatrų vertinimai: vieni sako, kad tik asmenybės patologija su neurotiniu ar kokiu ten panašiu sutrikimu, o kiti gi kad ir dar kažkas daugiau. Taip ar kitaip, jau seniai šita forma nesiejama su įprastomis isterijos apraiškomis.

Tarp būdingų simptomų, neretai einančių su šaltąja isterija, ypač sunkesnėse formose - patologinis melavimas, sistematizuoti kliedesiai.

Šaltąjai isterijai būdinga mažesnė vaidyba, rečiau būna polinkių į visokius atvirus priepuolius, tačiau pats suvaidinimas žymiai geresnis, apgalvotas, manipuliatyvus ir visus aplinkinius apdurninantis. Neretai vaidinimas būna gerai suplanuojamas - parengiama ir visa situacija, ir aplinkiniai žmonės, ir pridirbama taip, kaip nori pacientas.

Nuo normalios ir gražios isterijos šaltoji forma skiriasi visiškai patologiškai egoistišku, kartais netgi heboidą primenančiu elgesiu, tačiau skirtingai nuo pastarojo - su daug impuslyvių reakcijų, neretai primenančiu įprastą isteriją. Skirtumai gi tik tokie, kad jei įprasti isteriniai pacientai priepuolius patiria nelabai sąmoningai, kaip kokius nevalingus ir nesuvaldomus psichikos aptemimus, šiuo atveju priepuoliai neretai būna labai apskaičiuoti, itin manipuliatyvūs, egoistiški, visiškai amoralūs, melagingi ir žiaurūs, dar ir su visokiomis kitokiomis manipuliacijomis.

Kaip pavyzdys, kokia nors moteriškė gali prisivilioti kokį nors bendradarbį vyrą į kokį kambarį, tenai pradėti nesavu balsu klykti, nusiplėšyti nuo savęs drabužius, tą patį vyrą apdraskyti ir taip toliau, o susibėgus žmonėms, apkaltinti tą vyrą tuo, kad jis esą bandęs ją išprievartauti. Ir visa tai gali būti tiesiog dėl to, kad tą vyrą tokia asaba sugalvojo pašalinti, nes sugalvojo, kad tai esą kokia tai grėsmė jai ar dar ten kažkas. Ir dar viską organizuoti gali taip, kad susilauktų kuo daugiau užuojautos iš aplinkinių, o tasai apšmeižtasis visam laikui liktų sudergtas.

Reikia pasakyti, kad savo išradingumu ir kartu žiaurumu tokios asmenybės kartais būna kad visiškai šiurpina. Vardan dėmesio atkreipimo ir kokių nors ten savo reikalų gali ir ką nors nužudyti, ir apvogti, ir dar ką nors pridirbti. Dažniau visgi būna ramesni atvejai - aplinkinių dėmesio reikalaujama, lendant į politiką, kovojant dėl valdžios ir visiškai nesaikingai manipuliuojant.

Visgi dažniau būna švelnesni variantai - tai tenai kažką apsukčiauti, apgauti, apmeluoti, tai apvogti ar pridaryti kažkam šunybių su vienu tikslu - gauti daugiau garbės, aplinkinių dėmesio ir taip toliau. Būdingas visiškas poelgių amoralumas ir negebėjimas jausti kam nors užuojautą, tačiau kartu - nevaldomas potraukis valdžiai, turtams, garbinimui.

Kaip jau galim pastebėti, daugelis politikų ganėtinai ryškiai atitinka šitą šaltosios isterijos diagnozę.