Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Jean-Martin Charcot
Jean-Martin Charcot (Žanas-Martinas Šarko) - tai tasai prancūzų psichiatrijos šviesulys, kurio joks psichiatras nenori prisiminti ir net pripažinti, kad šitas išvis ką nors su psichiatrija turi bendro. Vienok neurologai šitąjį laiko visos neurologijos tėvu, motina, o taip pat ir krikštatėviu beigi trim iš keturių senelių. Čia dėl to, kad praktiškai vienas jis visą tą neurologiją sukūrė.
Tai būtų ir buvę gerai, jei tasai Charcot būtų tik neurologija ir apsiribojęs, bet vienok apimtas didybės, jis sugalvojo, kad jei nervus išmano, tai juk smegenys irgi yra iš nervų - vadinasi ir jas gali patvarkyti. Tai šitaip ir sugalvojo naują medicinos sritį, skirtą psichikos sutrikimams. Žodžiu, tapo pirmu pasaulio psichiatru, įkūręs Salpetriere tam skirtą didelį skyrių.
Ir tai gal būtų buvę nelabai didelė bėda, bet kad dauguma tų psichikos ligonių buvo neįdomūs, o tie, kurie buvo įdomūs, tai buvo kartais gudresni už patį Charcot. Tai taip jis kažkaip užtaikė ant moterų neurotikių, kurios labai norėjo dėmesio, nes buvo histrionikės. Tai dėl to dėmesio jos prisigalvodavo visokių cirkų, kad tik kaip nors įtikintų tą savo gydytoją, kad jis atrado kažką ypatingo. Tai taip ir įtikino.
Psichiatrijoje Jean-Martin Charcot dar žinomas ir dėl teorijos, pagal kurią kažkokios ligos sukelia nervų sistemos degeneraciją, todėl kyla procesas, kuris tik blogėja, ir žmonių liga tik sunkėja, kol žmogus per daugelį metų visai nusibaigia. Vėliau šitą teoriją ėmė vystyti toksai Emil Kraepelin, o dar vėliau ją perėmė Andrejus Snežnevskis. Šiais laikais ta teorija oficialiai žinoma, kaip sifilitinis psichikos ligų modelis.
Jean Martin Charcot ir Didžioji isterija
Štai tada atsirado Didžioji isterija - ta fantastinė Charcot išgalvota psichikos liga, nuo kurios moterys krisdavo lanku ant žemės, keistai tampydavosi ir rodydavo didžiuosius isterinius priepuolius. O Charcot jas su tais priepuoliais demonstruodavo publikai ir aiškindavo, kad čia nervai pas tas moteris degraduoja ir jos dėl to išprotėja. Realiai gi tos moterys tiesiog apsimetinėdavo ir dar ir pinigus uždirbdavo - kelios iš jų per tuos cirkus kažkaip rinkdamos sau pagalbą, susitaupė visai neblogas sumas.
Dar paskui apie Charcot pasigirdo tylios kalbos, kad gal čia jis nesąmones daro, o paskui dar jo buvęs mokinys Sigmund Freud užvarė ant jo, kad jis šarlatanas, o kartu ir nemažai kitų Charcot mokinių bei kitų šalių gydytojų, tai galų gale viskas baigėsi tokia didžiule pasauline gėda, kad paskui pusę šimtmečio prancūzų psichiatrai rašydavo į mokslinius žurnalus, pasirašydami slapyvardžiais, kad tik jų kas nors su Prancūzija nesusietų. Nes prancūzai to Charcot dėka psichiatrijoje buvo gavę tiesiog šarlatanų įvaizdį.
Labai gražiai tos Charcot teorijos ir nesąmonės aprašytos tokioje Akselio Miuntės knygoje - "Knyga apie San Mikelę". Tiesa, ten tik švelnesnė visų tų nesąmonių dalis.
Tiesa, buvo visgi vienas geras išradimas iš tų Charcot nesąmonių - tai tiesiog vibratorius. Mat anas pastebėjo, kad jei gerai pamasažuoji toms isterikėms gerą vietą, tai jos pasitampo, padejuoja, bet paskui aprimsta. Bet vat vieno gydytojo visoms išmasažuoti neužtekdavo, ir netgi dešimties neužtekdavo, nes isterikių buvo daug. Tai vat neseniai dar atrasta elektra ir išrasti elektros varikliai pagelbėjo tam reikalui - su vibratoriais vargo nebūdavo.
Buvo ir dar vienas išradimas - Šarko dušas, kur stipria vandens srove irgi į tarpukojus purkšdavo, tai irgi padėdavo. Bet vibratoriai pasiteisino labiau.