Psichologai

Pischologai - tai vieni iš pavojingiausių, nenuspėjamos mąstysenos ir elgsenos subjektai. Saugokitės jų, nes psichologija jie užsiima iš neurotinių paskatų, išmoksta bjaurių manipuliavimo aplinkiniais metodų, visokio NLP ir hipnozės, o kadangi yra isteriški, nepakantūs svetimai nuomonei ir manipuliuojantys aplinkiniais, jie gali visiškai neadekvačiai elgtis ir daryti pavojingus sprendimus.

Kiekvienas psichologas - tai tikras beprotis, išmokęs bjaurių smegenių plovimo metodų, kuriuos jis pats vadina kažkokia psichoterapija. Tačiau tai aiškus kaščenitų dviprasmiškumas, nes psichologas turi tik vieną tikslą: jis nori užvaldyti aplinkinius, juos kontroliuoti ir pripumpuoti visus neuroleptikais ar kitais narkotikais, paversdamas žmones į sau paklusnius zombius.

Visada psichologai pradeda nuo nekaltų kalbų, įtikina žmones savo geranoriškumu, o paskui, gavę pasitikėjimą, padaro žmones priklausomais nuo savęs ir ima jais manipuliuoti. Žinokite užtikrintai, tarp psichologų ir psichiatrų išties nėra jokio skirtumo, nes ir vieni ir kiti yra labai klastingi ir gudrūs.

Dar be to, psichologai vis aiškina, kad beveik visos psichikos ligos tesąs kažkoksai tai PTSD, ir išvis, netgi šizofrenija esanti tiesiog sunki neurozė. Esą nuo to psichoterapija padės.

Kažkoksai labai ilgas pasisakymas apie psichologus

Čia žemiau rašo koks tai Anonimas Vladas, kuris visą teisybę išdėjo apie visokią ten psichologiją ir psichologus, kad žmonės teisybę žinotų. Tai mes tik paformatavome, kad suprantamai atrodytų. Paskui išvis kur nors į šikną perkelsim, nes visa tai atrodo kaip nyki ir beprasmė logorėja.

Nepsichologo požiūris į kai kuriuos šiuolaikinės psichologijos aspektus

Manau psichologija, kaip ir filosofija antroje gyvenimo pusėje žmonės susidomi iš dyko buvimo. T.y. apsitvarkius gyvenimą ir išsisprendus einamąsias buitines problemas, atsiranda laiko ir galimybių kažkuo domėtis, norisi apibendrinti ir suvokti tai kas patirta. Atsiranda daugiau laiko stebėti ir suprasti kas ir kodėl aplink mus vyksta.

Kaip „tris marksizmo šaltinius“ galiu išskirti kelis faktorius atvedusius į mėgėjišką psichologiją, tai – visų pirma laisvų resursų (laiko ir pinigų) atsiradimas gyvenime, knygos ir labai savotiška patirtis „Alfa studio“ mokymuose.

Pagrindinis mano informacijos šaltinis apie psichologiją ir Lietuvos psichologus – „Žmogaus studijų centro“ organizuojama dvejų metų „Psichologijos akademija“. Gal ir ne viskas ten vyksta taip kaip tikėjausi, bet tai matyt dar geriau. Vienas didžiausių PA privalumų yra tai, kad skirtingas psichologijos teorijas ir mokyklas pristato Lietuvoje dirbantys ir tomis teorijomis tikintys bei besivadovaujantys specialistai. Na jei pvz. teologijos studijose islamą pristatytų mula, judaizmą – rabinas, o krikščionybę – klebonas.

Nebūdamas specialistas, psichologas, savo pastebėjimuose galiu suklysti dėl žinių stokos ar pakartoti profesionalams seniai žinomus dalykus, tačiau nespecialisto statusas atleidžia nuo prievolės paremti visas savo mintis tyrimų duomenimis ir kitų autoritetų nuomonėmis, bei leidžia į situaciją pažvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu iš šalies ir atvirai sakyti tai ką galvoju.

Kažkur skaičiau, kad laukinių vakarų saliūnuose, virš baro, kabėdavo užrašas: „NEŠAUDYKIT Į PIANISTĄ. JIS GROJA TAIP KAIP MOKA“. Tokio atlaidumo tikiuosi ir iš Jūsų.

Įvairių psichologijos teorijų koegzistavimas vienu metu

Daugelyje mokslo šakų tuo pat metu egzistuoja ne viena, bet kelios daugiau ar mažiau oficialiai pripažįstamos, skirtingos teorijos, aprašančios tuos pačius reiškinius, Tačiau tai dažniausiai vyksta kalbant apie reiškinius kurie vyko labai seniai (istorija, palentologija, geologija, Didysis sprogimas), vyksta kažkur labai toli (astronomija) arba nano pasaulyje (branduolio fizika). Kita vertus tos skirtingos teorijos dažnai yra papildančios viena kitą ir derančios tarpusavyje.

Psichologijoje tiriamas žmonių, esančių greta mūsų, elgesys. Atrodo visi tyrėjai turėtų reiškinius matyti ir suvokti panašiai, tačiau gan keista tai, kad tuo pat metu oficialus psichologijos mokslas pripažįsta ir biheivioristinę (rimbo ir meduolio) Skinerio teoriją ir humanistines Carlo Rodžerso bei Abrahamo Maslovo idėjas, o taip pat sąmonės transformacija ir hipnoze besiremiančias NLP technikas. Mano nuomone tos teorijos priešingos viena kitai ne mažiau kaip geocentrinė ir heliocentrinė saulės sistemos teorijos astronomijoje. Bet jos egzistuoja ir kažkieno pripažįstamos lygiai taip pat kaip tuo pat metu civilizuotame išsilavinusiame pasaulyje egzistuoja ir išpažįstama katalikybė, judaizmas, islamas, budizmas ir kitos religijos.

Psichologija labai tampriai susijusi asmenine mokslininko patirtimi ir vertybėmis

Psichologijoje, skirtingai nei fizikoje, biologijoje, astronomijoje ar kardiologijoje, labai daug asmeniškumo. Kiekvienas psichologas, pasirenkantis, tobulinantis ar kuriantis savo teoriją, sąmoningai (arba ne) visų pirma apibendrina ir vertina savo asmeninę patirtį: vaikystę, artimųjų elgesį, savo paties elgesį ir įveiktus (arba ne) gyvenimo iššūkius. Kai kurie tai aiškiai suvokia ir tai deklaruoja: Piget niekad neslėpė jog savo teoriją sukūrė remdamasis savo vaikų stebėjimais, anglas J. Bowlby vaikystės saugaus prisirišimo, etapų ir krizių teoriją sukūrė remdamasis savo vaikystės patirtimi ir t.t. Manau dauguma sveikų žmonių linkę pateisinti, perimti ir apibendrinti tokią tvarką ir vertybes kokias gavome vaikystėje iš savo tėvų. Na išskyrus labai blogus patyrimus, kai vaikai pasmerkia savo tėvų elgesį ir savo gyvenime stengiasi „viską daryti atvirkščiai“.

Asmeninė mūsų religija arba vertybinė sistema

Nors dainuojame kad „Lietuviais esame mes gimę“ , tačiau greičiausiai mes gimstame tik baltaodžiais vidurio europiečiais, o jau lietuviais ar lenkais, katalikais ar ateistais mes tampame ankstyvoje vaikystėje. Absoliučią daugumą savo asmenybės savybių mes gauname iš artimiausių žmonių ir priimame tai kaip ir tikėjimą religine prasme. T.y. jei mes netikime kad dievas sutvėrė pasaulį per septynias dienas ir kitomis biblinėmis tiesomis, dar nereiškia kad mes netikintys. Mes tikime kad Dievo nėra ir kad visus aplink vykstančius reiškinius galima paaiškinti racionaliais moksliniais dėsniais. Iš vaikystės ateina mūsų suvokimas jog privalu tikėti ir paklusti autoritetams, arba atvirkščiai – kad kiekvieną svarbią tiesą reikia pasitikrinti pačiam. Taip pat savęs ir aplinkinio pasaulio vertinimas – geras jis, ar blogas. Vertas pasitikėjimo ar ne.

Neturiu tikros informacijos, tačiau spėju jog greičiausiai ir pats B. F. Skineris vaikystėje buvo auklėjamas ir mokomas sąlygojamo išmokimo metodais, kuriuos vėliau tyrinėjo, suklasifikavo ir aktyviai siūlė visos amerikiečių nacijos elgesio formavimui (bent jau romane „Antrasis Voldenas“). Žmonės, vaikystę praleidę manipuliatyvioje aplinkoje, manipuliacijas laiko įprastiniu bendraujančių asmenų elgesiu. Tapę psichologais jie vadovaujasi bei plėtoja teorijas, paremtas manipuliacijomis, nes kitokio bendravimo ir neįsivaizduoja. Nežinau kaip tiksliai ir trumpai apibūdinti aplinką, kurioje užauga C. Rodžerso ir A. Maslovo pasekėjai, (gal tai šeimos, kuriose vaikai laikomi žmonėmis?), tačiau akivaizdu, jog mūsų požiūris į įvairias psichologijos teorijas ateina iš mūsų šeimos bei vaikystės ir neišvengiamai turi vertybinį pobūdį. Gal būt tai ir paaiškina įvairių, kartais netgi diametrialiai priešingų, teorijų egzistavimą (ir naudojimą!!!) vienu metu. Drįsčiau teigti, jog, šiuo aspektu, psichologija yra gan panaši į teologiją, todėl kai kuriais atvejais ginčai apie vienų ar kitų teorijų didesnį teisingumą ar efektyvumą yra beprasmiai, nes ginčas iš esmės pereina į vertybinę plotmę. O tai tas pats kaip ginčytis kuri religija teisingesnė: islamas ar budizmas.

Labai geras požiūrio, susijusio su vertybėmis išplaukiančiomis iš vaikystės pavyzdys gali būti įstatymo draudžiančio smurtą prieš vaikus svarstymas. Įsiminė vieno seimo nario (ne psichologo) argumentas: „man tėvai vaikystėje negailėjo „beržinės košės“ ir štai koks geras žmogus aš išaugau“. Šis pareiškimas mano nuomone siunčia kelias aiškias žinias: visų pirma, kad jo autorius yra geras žmogus, antra, kad ir dabartiniai vaikai, jei tik pakankamai gautų tos košės, išaugtų tokie geri piliečiai kaip jis, ir svarbiausia , kad pasisakydamas prieš vaikų mušimą, jis tuo pačiu pasmerktų savo tėvų elgesį su juo.

Jaunų žmonių kelias į psichologiją

Kažkada, grįžęs iš alpinistų naujokų stovyklos Kaukaze, likus trims dienoms iki stojimo dokumentų padavimo paskutinio termino, dar nebuvau apsisprendęs ką norėčiau studijuoti ir veikti gyvenime (galvojau apie miškininkystę arba geodeziją), kieme sutiktas klasiokas pasakė: „ką čia dar svaigsti. Aš, Arvis, Gintas, Remka (ir dar ten kažkas) stojame į Automatiką. Nešk tik greičiau ten dokumentus“. Iš tikro, mes gyvenome Kaune, VI forte. Nuo namų iki Automatikos fakulteto buvo 10 min. kelio pėstute. Taip aš ir tapau inžinieriumi – elektriku.

Spėju, kad dalies sėkmingai dirbančių psichologų kelias į šia profesiją buvo panašus. Tačiau kalbant apie labiau sąmoningus pasirinkimus, šioje vietoje tarp psichologijos ir kitų disciplinų pastebiu vieną esminį skirtumą: jaunuolis turintis problemų su matematika ar nesugebantis įvaldyti gramatikos vingrybių vargu ar pasirinks matematikos ar filologijos studijas, tačiau įtariu, jog tarp pasirinkusių psichologijos studijas, tikrai rastume ne vieną abiturientą, turintį rimtų psichologinių problemų. Iš esmės nieko blogo, kad žmogus studijuodamas bando išspręsti savo problemas. Jei tai sėkmingai pavyksta, gal netgi padeda būsimų pacientų savijautą ir būkles suvokti „iš vidaus“. O jeigu ne?

Dar viena stojančio kontingento dalis - tai manipuliacinio požiūrio į žmonių bendravimą atstovai, planuojantys psichologijos studijose geriau įvaldyti šį, sau labai svarbų, gebėjimą. Druskininkų gimnazijoje pradėjus psichologijos fakultatyvą, susirinkę vaikučiai taip tiesiai šviesiai ir įvardino tikslą, kurio vedini ten ir susirinko. Aišku bręsdamas jaunimas tampa ne toks atviras.

Na ir jaunimas pasišventęs „išgelbėti pasaulį“ , kuris renkasi šią profesiją įkvėptas knygų, kino filmų, ar asmeninio vieno ar kito psichologo pavyzdžio, arba trokštantis suvokti ir išspręsti problemas kankinančias artimą žmogų.

„Teisės žinoti“ principo apribojimai psichologijoje

Praktiškai visose kitose medicinos srityse pacientas išsamiai supažindinamas su ligos diagnoze, planuojamomis intervencijomis, terapijos būdais, galimomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Tačiau psichoterapijoje gausu technikų ir metodų kurie realiai veikia tik tada kai pacientas nežino ir nesuvokia poveikio mechanizmo plonybių. Kaip pvz. placebas niekada nesuveiks, jei pacientas žinos jog jam paskirta visai neutrali medžiaga. Šiuo atžvilgiu psichologai ir psichoterapeutai kažkiek giminingi šamanams ir žinuoniams.

Psichologų klientų segmentacija pagal poreikį ir sugebėjimą priiminėti sprendimus

Grįžtant prie mūsų asmeninės religijos arba kitaip vertybinės sistemos reikėtų paminėti, kad žmonės skiriasi ne tik pagal tautybę ar požiūrį į kiaulienos ar šunienos valgymą. Yra dar viena svarbi takoskyra. Vienoje pusėje turime tuos kurie gerbia autoritetus, rašytas ir nerašytas taisykles ir tiki, kad jei jie bus geri, nenuvils kitų žmonių lūkesčių, laikysis dešimties dievo įstatymų, tai jais gyvenime būtinai kažkas pasirūpins: tėvai, mokytojai, valdžia, partija, profsąjunga arba bent jau psichoterapeutas. Kitoje pusėje būtų žmonės linkę patys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą. Ir į kitų nurodymus, taisykles ar netgi įstatymus žiūrintys per savo asmeninės patirties bei vertybių sistemos prizmę. Spėju jog mūsų populiacijoje tokių žmonių yra mažuma, o tarp psichologų klientų dar mažesnis procentas (jei iš vis pasitaiko). Problema tame jog kai kurie psichologai (gal būt iš tų, kurie rinkosi šią profesiją siekdami išspręsti asmenines problemas) nuolat susidurdami su klientais skubančiais visas savo bėdas ir atsakomybę permesti į psichologo rankas, pradeda save suvokti kaip guru, privalančius ir turinčius teisę visus sutiktus žmones atvesti į teisingą kelią ir padaryti laimingais.

Ribos, tarp besimokančių, seminarų dalyvių, kursų klausytojų ir psichologų pacientų, nesuvokimas

Šis ir dar keli fenomenai (teisės žinoti ribojimas, skirtingos vertybių sistemos) sukritę krūvon, kartais duoda labai intriguojantį rezultatą. Staiga (būdamas visiškai ne terapijoje) suvoki, jog kažkas bando nulaužti tavo savimonės apsaugas ir tave pagydyti. Na greičiausiai padaryti sėkmingesniu, laimingesniu, o gal išmokyti valgyti šunieną? Viskas priklauso nuo terapeuto, nusprendusio tave patobulinti „tikėjimo“. Kai tokie dalykai vyksta „Alfa studio“ mokymuose, ar kai tai žada NLP turbomeistras Vidmantas Jankauskas (kad mokymuose, naudojant hipnozę, galėsi pasirinkti naujas programas, vietoje tų kurios buvo įrašytos), dar gal ir nieko nuostabaus, nors jie ir priskiria save prie psichologų. Tačiau kai su tuo susiduri Psichologijos akademijoje, žinomo psichologo vedamame seminare – darosi nejuokinga. Dar įdomiau, kai Žmogaus studijų centro prezidentas, docentas, Gintaras Chomentauskas patikina jog savimonės apsaugų nulaužimas ir sąmonės transformavimas reikiama linkme yra įprasta praktika, ir sugebėjimas tai atlikti rodo aukštą psichologo kvalifikaciją. Problema iškyla tik tada jei transformacijomis siekiama naudos ne pacientui, o terapeutui.

Netgi kalbant apie pacientams naudos siekiančią terapiją, šiuo klausimu būčiau linkęs pasiginčyti. Bet tai iš esmės vertybinio pobūdžio ginčas (tipo kas geriau budizmas ar ateizmas). Nes netgi naudą pacientui terapeutas suvokia išeidamas iš savo „religijos“, iš savo vertybinės sistemos. Nemanau jog visi psichiatrai, tarybiniais laikais, „gydę“ disidentus nuo nemeilės sovietinei sistemai, buvo prisitaikėliai ir parsidavėliai. Jei jiems ir jų artimiesiems ta sistema atrodė gera ir teisinga, spauda ir televizija būgnijo apie vis naujus pasiekimus, tai natūralu, kad tarybine santvarka nepatenkintas disidentas, jų tikėjimo požiūriu atrodė tikras ligonis. Ir buvo gydomas nuoširdžiai siekiant naudos pacientui. Deja neklausiant jo paties nuomonės ir noro gydytis.

Psichologas Zenonas Streikus pusiau juokais yra sakęs, jog tais laikais vegetarams šizofrenija būdavo diagnozuojama iš karto, be papildomų indikacijų. Nes visi sveiko proto žmonės mėsą tai valgo, ir dar džiaugiasi jos gavę.

Taigi, kalbant apie atvejus kai bandoma „pagydyti“ nieko dėtus seminaro dalyvius, turim atvejį kiek panašų į disidentų gydymą. Išskyrus tai, kad daugumai klausytojų tai būna visiškai priimtina. Galiu tik spėti jog kai kurie žmonės, jausdami savo psichologines problemas mokslus renkasi kaip alternatyvą terapijai, arba šiaip nėra linkę prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Ir tai jog kažkas, su jais net nepasitaręs, nusprendė juos patobulinti, jiems visiškai priimtina ir puikiai dera prie jų vertybinės sistemos.

Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra visiškai nepriimtina ir aš tokiais atvejais linkėčiau terapeutams pirmiau išsispręsti savo psichologines problemas, o tik tada imtis tobulinti žmones kurie tokio pageidavimo neišreiškė.

Esminis organizacinės psichologijos skirtumas nuo kitų gamtos mokslų

Manau psichologija dar vienu svarbiu aspektu iš esmės skiriasi nuo kitų gamtos mokslų pvz. chemijos, fizikos, botanikos, zoologijos ir netgi likusios medicinos. Psichologiją kaip ir kitus mokslus galime išskaidyti į kelias dalis:

• Pirmoji, tai aprašomoji dalis. Botanikas Karlas Linėjus aprašė ir susistemino augalus, Mendelejevas susistemino į periodinę lentelę cheminius elementus, psichologai aprašo ir klasifikuoja emocijas, charakterio tipus ir t.t.
• Antroji mokslų dalis leidžia prognozuoti natūraliai vykstančių reiškinių eigą: meteorologai gan tiksliai prognozuoja orus; seismologai perspėja apie artėjančius žemės drebėjimus; astronomai sekundžių tikslumu apskaičiuoja saulės ir mėnulio užtemimus ar vandenynų potvynių laiką ir dydį; chemikai labai tiksliai pasako kokie reakcijos rezultatai bus vienomis ar kitomis sąlygomis; psichologai gan tiksliai gali prognozuoti konkretaus asmens ar daugumos žmonių elgesį esant tam tikrom aplinkybėm.
• Trečioji – taikomoji mokslų dalis leidžia mokslininkams ir praktikams, besinaudojantiems mokslo pasiekimais, sąmoningai ir kryptingai keisti aplinkinį pasaulį, siekiant naudos žmonėms. Botanikai išveda naujas produktyvesnes ir atsparesnes kultūrinių augalų veisles. Fizikos, chemijos ir technikos laimėjimai aprūpina mus pigesne energija, zoologai išveda naujas karvių veisles duodančias daugiau pieno ar vištas bei kiaules greičiau priaugančias „gyvo svorio“. Psichologai kuria darbo organizavimo ir skatinimo sistemas leidžiančias padidinti darbuotojų darbo našumą ir intensyvumą arba rekomendacijas reklamos kūrėjams padidinančias reklamos efektyvumą.

Pirmojoje ir antrojoje dalyje psichologija iš esmės nesiskiria nuo kitų mokslų, Tačiau kalbant apie taikomąją mokslų fazę iškyla rimta dilema. Jei kiti mokslai padeda gamtos reiškinius, augalus ar gyvūnus panaudoti žmogaus labui, tai psichologijoje ne tik veiksmo subjektas bet ir objektas yra žmogus, tiksliau jo savimonė arba asmenybė. Pvz. kardiologijos ar stomatologijos objektas nėra žmogus kaip asmenybė. Čia turime reikalą tik su žmogaus kūno dalimis, kurios gydomos ar protezuojamos tam kad geriau tarnautų konkrečiam žmogui. Jei selekcininkai išveda karvių veislę su dideliu tešmeniu, kuri duoda daug pieno, mes per daug nesigiliname kokį poveikį tas tešmuo daro karvei kaip individui ir ar tai gerai, ar blogai karvėms kaip rūšiai. Na kartais problemos iškyla tik tada kai pvz. kiaulės taip greit priauga svorio, jog vien nuo jo lūžta kojos. Tačiau kai mes, pasinaudodami manipuliaciniais organizacinės psichologijos pasiekimais ar NLP metodais, bandome išsiugdyti darbuotojų komandą su “dideliais tešmenimis“ (ta prasme dirbančius labai produktyviai ir efektyviai), negali neiškilti klausimas kokį poveikį tas „tešmuo“ turi likusiam darbuotojo gyvenimui. Nes jis yra ne tik darbuotojas, bet ir kažkieno tėvas, vyras, sūnus ar draugas. Jeigu suprantam ir pripažįstam jog samdomas darbuotojas irgi yra žmogus, panašus į mus, tai sparčiai diegiant vis naujus psichologijos pasiekimus „į gyvenimą“ negali neiškilti labai rimtos etinės problemos. Kita vertus jei į darbuotojus žiūrime kaip į prekę, perkamą darbo rinkoje, tai natūralu kad žmogus, kuriam jo „tešmuo“ jau pradėjo griauti gyvenimą (pvz. dėl problemų santykiuose su artimaisiais, pradėjo gerti ar vartoti narkotikus, arba darbui trukdo nervinis išsekimas, depresija ar infarktas), lengva ranka metamas į sąvartyną ir darbo rinkoje perkamas naujas darbuotojas ir jam auginamas naujas tešmuo. Na kaip vadybininkui vietoje suvaryto automobilio perkamas naujesnis ir skubama toliau.

Kas liūdniausia, kad „tešmenis“ nuo ankstyvosios vaikystės mums pradeda auginti patys artimiausi žmonės – tėvai. Tai jie sąmoningai (arba intuityviai) naudodamiesi skineriškais rykštelės ir saldainio principais ugdo savo vaikuose paklusnumą, stropumą, darbštumą, tvarkingumą, atkaklumą siekiant tikslo ir norą aplenkti kitus. Taip, su tokiu pradiniu „tešmenėliu“ vaikas daug greičiau bus nupirktas darbo rinkoje. Bet ar tai tos savybės kurios padėtų žmogui suvokti kas jis, ko jis nori iš gyvenimo ir leistų sukurti pilnaverčius nuoširdžius santykius su kitais žmonėmis. T.y. sėkmingai nugyventi savo gyvenimą, o ne duoti „daug pieno“ darbdaviams, kurie, labiau pasigilinus, ir patys kažin ar suvokia kam jiems reikia „tiek daug pieno“.

Nenoriu menkinti psichologijos pasiekimų reikšmės padedant suprasti ir išspręsti asmenines žmonių problemas, tačiau visur kur psichologija naudojama siekiant patenkinti vienų asmenų interesams kitų žmonių sąskaita (tai visos išmoktos bendravimo technikos, manipuliaciniai tikslo siekimo metodai), labai greitai atsiremiame į etiką.

Automanipuliacijos ir gyvenimo tikslų sureikšminimas

Dar vienas įdomus momentas: kartais žmonės sąmoningai renkasi NLP metodus ar kitas savimonės transformavimo technikas, norėdami sau išsiugdyti tam tikras savybes arba pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kitaip sakant bando, nesiskaitydamas su priemonėmis, patobulinti save. Tai galiu pateisinti tik tiek, kad tame nėra aiškios prievartos ir apgavystės iš išorės. Tačiau (nors to ir negaliu paremti eksperimentiniais duomenimis) manau jog kuo labiau žmogus susikoncentruoja į konkrečius tikslus, ar tikslą, tuo siauriau jis mato aplinkinį pasaulį ir tampa nejautrus aplinkinių, netgi artimiausių žmonių, jausmams ir problemoms. Juk mes kasdien kažkam esame reikalingi, o juo labiau rimtų krizių, nelaimių ar netekčių atvejais, kai labai svarbu padėti jiems nepalūžti, būti šalia, būti emociškai atviriems, jausti konkretų žmogų ir konkrečią situaciją.

Tai kas pasakyta paskutiniame sakinyje diametrialiai priešinga konkrečių, ryškių gyvenimo tikslų užsibrėžimui ir atkakliam siekiui juos įgyvendinti. Visuomenė ir populiarioji psichologija (žurnalai, knygos "apie ferarius") skatina žmones turėti konkrečius tikslus, atkakliai jų siekti, tiksliai planuoti laiką ir efektyviai jį išnaudoti, daug dirbti ir pasiekti sėkmės. Bet kur gi šioje struktūroje atrasti vietos jausmams, emociniam atvirumui? Drįsčiau teigti, jog atkaklus tikslo siekimas verčia žmones sociopatais. Ir kuo atkakliau jo siekiama, tuo labiau. Žmogus turi turėti laiko jausmams. Tiesiog pabūti. Kartais atrodo, jog žmones per gyvenimą gena nerimas, kad, nustoję bėgti, jie staiga gali suvokti, jog bėga ne į tą pusę. O jei nubėgta jau taip toli...

Hierarchinio ir manipuliacinio požiūrio į aplinkinius ryšys

Beje, visa tai kas buvo parašyta kiek aukščiau yra problema tik tada kai „suprantam ir pripažįstam jog samdomas darbuotojas irgi yra žmogus, panašus į mus“, na, aišku, ir kiti žmonės su kuriais bendraujame. (kartą Zenonui Streikui sakiau, jog tiesiog labai aiškiai jaučiu, kad jis seminaro klausytojus laiko žmonėmis ir tuo džiaugiuosi, jis atsakė jog čia nemato nieko ypatinga. Sutinku, jog idealiu atveju tai ir neturėtų būti kažkas ypatinga, bet iš tikro su tokiu jausmu gyvenime esu susidūręs labai nedaug kartų). Deja dauguma sutiktų žmonių turi daugiau ar mažiau išreikštą hierarchinį požiūrį į aplinkinius. Jie su baiminga pagarba žiūri į AUTORITETUS t.y. tuos, kurios hierarchijoje mato aukščiau už save ir su mažesne ar didesne panieka ir atsainumu žiūri į tuos kuriuos mato žemiau savęs. Pasikartosiu: deja dauguma žmonių mūsų kultūroje yra būtent tokio „tikėjimo“. Todėl visose mokslo ir gyvenimo srityse taip dažnai aklai sekama teorijomis ir garbstomi autoritetai. Tai labiau pastebima, nes paniekinantis požiūris į „esančius žemiau“(kuris yra antra, neatsiejama šio medalio pusė) paprastai viešai nedemonstruojamas, bet plačiai paplitę ir viešai propaguojami skineriški (rimbo ir meduolio) tikslų siekimo metodai, manipuliatyvios organizacinės psichologijos laimėjimai, darbuotojų ir klientų elgesio modeliavimo ir valdymo būdai rodo, kad didžiajai visuomenės daliai visiškai priimtinas požiūris, jog kitų žmonių elgesį jie gali nukreipti pageidaujama linkme, valdyti ir modifikuoti. Manoma, kad tereikia tik įgyti žinių bei įgudžių ir vienais ar kitais būdais hierarchijoje palipti keliais laipteliais aukščiau už valdomuosius.

Manipuliacijų pateisinimas oficialioje psichologijoje

Tradiciniai kitų asmenų elgesio valdymo būdai vadinami manipuliacija. Mokslininkai ir praktikai naudojantys manipuliacijas, tobulinantys tuos metodus ir mokantys to kitus, paprastai suvokia neigiamą to žodžio (ir elgesio) potekstę, tad šią moralinę dilemą sprendžia aiškindami, jog visas žmonių bendravimas iš esmės tėra didesnio ar mažesnio mąsto manipuliacijos. Ir tvirtina, kad norėdami gyvenime pasiekti savo tikslus privalome tobulinti savo naudojamas manipuliavimo technikas, bei išsiugdyti sugebėjimus atpažinti mums taikomas kitų žmonių manipuliacijas.( na panašiai kaip valdininkai ar medikai imantys kyšius labai greitai save įtikina, jog visi ima ir duoda kyšius ir be to praktiškai neįmanoma gyventi. „Juk viskas daroma kliento labui“. Tereikia tik turėti sąžinės ir nesigviešti per daug, bei atlikti paslaugą už kurią buvo paimti pinigai). Tiesiog jei nesukurtų racionalaus paaiškinimo savo elgesiui, nei korumpuoti valdininkai nei manipuliatyvūs psichologai negalėtų ramiai miegoti naktimis.

Jei manipuliacijų ištobulinimas ir naudojimas priimamas kaip norma ir priimtinas, profesionalus elgesys, tai natūralu, jog savimonės apsaugų nulaužimas ir sąmonės transformacijos (tai logiška sekanti manipuliacinių technikų ištobulinimo pakopa) laikomos dar aukštesnio profesionalumo požymiu. Intensyvaus sąmonės transformavimo metodai religinėse sektose, karinės žvalgybos ir kontržvalgybos kabinetuose, politikoje taip pat įvairaus plauko sukčių ir būrėjų buvo naudojami nuo seniausių laikų, tačiau ir pačios technikos ir jų naudojimo faktas buvo plačiau neafišuojamas. Pastaruoju metu šie metodai vis labiau lenda į viešumą ir įgauną pripažintos mokslinės ir terapinės doktrinos statusą. Tai įvairios, neurolingvistiniu programavimu (NLP) bei hipnoze paremto, gydymo bei kitų tikslų siekimo formos.

Teigiami psichologijos aspektai

Išvardijus tiek daug neigiamų ar abejotinų šiuolaikinės psichologijos aspektų kyla natūralus klausimas kokio velnio tada man pačiam reikalinga ta Psichologijos akademija, knygos, ir kodėl visu tuo domiuosi? Atsakymą norėčiau pradėti nedideliu ekskursu į praeitį. Kažkada užtrukusio rimto darbinio konflikto metu pagalvojau: ko aplamai siekiu gyvenime ir kas man labai svarbu? Tada supratau, jog man labai svarbu gyventi taip, kad „pats sau nepradėčiau smirdėti“ t.y. kad galėčiau gerbti pats save. Ir kad gyvenime svarbiausia sugebėti suvokti reiškinių esmę ir priežastis. Tada dauguma problemų išsisprendžia savaime. Po daugelio metų perskaičiau: kai budistų vienuolių paklausė kaip jie garbina savo Viešpatį, pastarieji atsakė „ryte keliamės, prausiamės, pusryčiaujame, dirbame laukuose, vakare einame miegoti“. „Betgi visi tai daro?“ „Taip, bet mes tai veikiame SUVOKDAMI KĄ DAROME“.

Taigi psichologijos mokslas ne tik moko žmones manipuliacijų, jis dar ir padeda suvokti reiškinių esmę ir priežastis. Jis padeda gyventi labiau suvokiant ką ir kodėl mes veikiame gyvenime. Drįsčiau spėti jog daugumoje atvejų suvokimas ne mažiau efektyviai nei manipuliatyvi ar savimonę transformuojanti terapija padeda spręsti gyvenimiškas problemas. Gal būt todėl, kai kurie žmonės, norintys išspręsti savo ar artimųjų problemas, renkasi psichologijos studijas universitete arba psichologijos akademijoje, o ne terapiją.

Besiruošiant šiam renginiui teko dalyvauti organizacinės psichologijos seminare, kurį vedė psichologė Jurga Bajoriūnienė. Viena mintis maloniai nustebino: „Dauguma klausytojų į organizacinės psichologijos seminarus ateina vedini noro išmokti būdų ir metodų, kuriais galėtų priversti kitus žmones daryti tai ko norime mes. Žymiai lengviau to galime pasiekti keisdami save, savo suvokimą ir reagavimo į aplinką būdus“. Iki tol net nepagalvojau kad organizacinėje psichologijoje gali egzistuoti nemanipuliatyvus požiūris į aplinkinius. Iš tikro jei padedami organizacinės psichologijos sukuriame efektyvią organizacijos struktūrą ir pareigas bei vaidmenis skirstome atsižvelgdami į darbuotojų charakterio savybes ir kompetenciją, tai su tais pačiais resursais ir be jokių manipuliacijų bei „smegenų plovimo“, galime gauti daug geresnius rezultatus. Manau šis anekdotas yra būtent apie tai:

„Rojus yra ten, kur policininkas - anglas, virėjas - prancūzas, technikas - vokietis, meilužis - italas, o visa tai organizuoja šveicarai.

Pragaras yra ten, kur virėjas - anglas, technikas - prancūzas, policininkas - vokietis, meilužis - šveicaras, o viską organizuoja italas.“

...mes keičiame pasaulį vien savo buvimu...

Dar keletas minčių apie manipuliacijas ir žmonių bendravimą. Gal ne visiems, bet, manau, daugeliui gyvenime pasitaikė tokių situacijų, kai daugiau ar mažiau artimas žmogus visai netikėtai pasako: „ačiū, Tu man labai padėjai“. Kiek nustembate, nes rodos nieko tam žmogui nedarėte. Ir tik tada kai pradedat galvoti, analizuoti tarpusavio santykius ir bendravimą, spėjate jog, gal būt, padėjote žmogui vien savo buvimu, nenuvertinančiu požiūriu į savo artimą, tikėjimu kito žmogaus verte ir galimybėmis. Jei Jums taip niekad nėra buvę tai tik todėl, jog daugelis žmonių gyvenimo sūkuryje neturi laiko suvokti kas vyksta, arba neranda tinkamos progos pasakyti ką galvoja. Na bent jau man tai tikrai yra pasitaikę keletą kartų. Iš tikro visi bendraujantys žmonės daro vieni kitiems įtaką ir ne tik manipuliatyvaus pobūdžio. Dažnai mes keičiame pasaulį vien savo buvimu, ir svarbiausius teigiamus poveikius aplinkiniams darome tada kai nieko neplanuojame ir nesiekiame, o tiesiog būname savimi ir spontaniškai elgiamės taip kaip tuo metu gaunasi. Tokią prabangą – būti pačiu savimi ir elgtis spontaniškai, gali sau leisti tik tie, kurie iš tikro yra geranoriški aplinkiniams. Manau apie tai sakė dar šv. Augustinas: „Mylėk Dievą ir daryk ką nori“, arba Alberas Kamiu „Sąžiningumui taisyklių nereikia“.

Akivaizdu kad gyvenime mes ištisai darome vieni kitiems didesnį ar mažesnį poveikį. Taigi neginčysiu, jog bendravime labai sunku, o gal ir neįmanoma išvengti manipuliacijų, tačiau kuo jų mažiau, tuo tikresnis ir vertingesnis tampa mūsų bendravimas. Faktą, kad poveikis toli gražu ne visada tolygus manipuliacijai labai gerai iliustruoja saulė. Ji tikrai daro didžiulę įtaką visiems gyviems organizmams, bet kas pasakys, kad ji jais manipuliuoja, tegu pirmas meta į mane akmenį.

Vladas

2010 10 18