Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!
Subskraibink Pipediją ant FB: |
Negatyvizmas
Negatyvizmas - vienas iš tipinių psichikos ligą rodančių simptomų: pacientas neigiamai nusiteikęs, priešinasi, atsisako pagalbos ir gydymo, ginčijasi, nenori vykdyti gydytojo nurodymų.
Kaip simptomas, įvairaus lygio negatyvizmas dažniausiai pasitaiko, esant astenijai, depresijai, katatoniniam sindromui, katatoninei šizofrenijai, bipolinio sutrikimo depresyvinei fazei, esant kai kurioms psichopatijoms, oligofrenijai ir pan..
Išties gi tikrasis negatyvizmas - tai esminis šizofrenijos požymis, kurį dar 1898 metais kažkokiame psichiatrų suvažiavime pristatė garsusis Emil Kraeplin. Būtent per negatyvizmo priešpastatymą visokiai depresijai ir hipotimijai ir eina riba tarp visokios šizofrenijos ir visų kitų psichikos susirgimų. Tiesa, niekas negali aiškiai pasakyti, kuo tas šizofreninis negatyvizmas skiriasi nuo tų kitų sutrikimų.
Kai kuriais atvejais negatyvizmas būna nukreiptas ne į aplinką, o į save: tada pacientas visiškai slopina savo norus ar veiksmus. Kaip tipiniai tokio negatyvizmo atvejai - tai seilėtumo simptomas, paklusnumo simptomas ir klasikinis vaškinis lankstumas.
Negatyvizmo rūšys ir požymiai
Išskiriamos dvi pagrindinės negatyvizmo formos:
- Aktyvus negatyvizmas - pacientas vykdo veiksmus, kurie priešingi reikalaujamiems, pvz., bandant su juo pasisveikinti ir paduoti jam ranką, jis savo ranką atitraukia, davus jam lėkštę su maistu, jis ją nustumia, bet bandant tą lėkštę nunešti, jis ją griebia ir ima valgyti. Jei pacientas linkęs į pokalbius, jis gali tylėti, kai su juo bandoma kalbėti, tačiau nustojus į jį kreipti dėmesį, jis ima pertraukinėti ir prieštarauti. Liepus ant lovos sėdinčiam pacientui atsigulti, jis atsisako gultis ir atsistoja, bandant jį aprengti - priešinasi, tačiau bandant išnešti drabužius, jis juos griebia ir apsirengia. Ryškios aktyvaus negatyvizmo formos būdingiausios katatonijai.
- Pasyvus negatyvizmas - pacientas pasyviai bando priešintis veiksmams, kurie su juo atliekami ar kurie jam siūlomi. Pvz., bandant pakeisti paciento pozą, pvz., jį paguldyti, jis priešinasi, stengdamasis išlaikyti tą pozą, kurioje yra. Bandant nuvesti į kitą palatą, irgi priešinasi. Tokie pasipriešinimo veiksmai pasyvūs, jie trunka tik tol, kol bandoma kažkaip pacientą paveikti.
Negatyvizmo lygis priklauso nuo to, kokio sunkumo yra paciento liga. Esant astenijai, negatyvizmas gali būti gana švelnus, pacientas tiesiog nesinaudoja duodamais patarimais, ignoruoja gydytojo nurodymus, tačiau pasipriešinimas būna silpnas, žodinis ir trumpalaikis. Esant sunkesnėms ligoms, pasipriešinimas gali būti aršus, kraštutinai užsispyręs, pvz., prie katatoninio stuporo pacientas priešinasi bet kokiems pozos pakeitimams tiek smarkiai, kad jo beveik neįmanoma pajudinti. Esant oneiroidinei katatonijai, aktyvaus negatyvizmo apimtas pacientas gali pereiti į agresyvius gynybinius veiksmus, kurie gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams ir jam pačiam.
Kartais pagal simptomų formą išskiriamos dar kelios negatyvizmo rūšys:
- Snaudulinis negatyvizmas - kyla, kai pacientas yra snaudulio būsenoje, prieš užmiegant ar jam tik prabudus. Pacientai, rodantys negatyvizmą, turi aiškius neurozės požymius.
- Paradoksalus negatyvizmas - pasižymi tuo, kad pacientas daro veiksmus, kurie tiesiogiai priešingi tam, kas liepiama. Pvz., liepus pacientui stovėti, jis atsisėda, o liepus sėdėti - jis atsistoja.
- Kalbinis negatyvizmas arba mutizmas - pasireiškia tik kalbomis. Sunkesniu atveju - pacientas visiškai atsisako kalbėti, o lengvesniu - vietoje atsakymo į klausimus ima šnekėti kažką nesusijusio.
Dar atskirai yra išskiriami Pavlovo simptomai, kurie pastebimi, esant sunkiam negatyvizmui: stupore esantis pacientas į stiprius dirgiklius atsisako reaguoti, tačiau reaguoja į smarkiai susilpnintus, pvz., atsakinėja į sušnabždėtus klausimus.