Stalinizmas

Stalinizmas - tokia gana specifiška ir žiauri komunizmo atmaina, kuri buvo sukurta Josifo Stalino ir tęsėsi per visą jo valdymą bei kurį laiką ir po jo mirties. Savo esme stalinizmas rėmėsi gerokai sušvelnintu leninizmu, o taip pat daugeliu trockizmo idėjų. Stalinizmas yra viena iš klasikinėmis tapusių totalitarizmo beigi asmenybės kulto tipo ideologijų.

Kad ir kaip paradoksliai ir baisiai tai skambėtų, stalinizmas yra daug švelnesnė ir humaniškesnė ideologija, nei klasikinis leninizmas. Pastarasis pasižymėjo masiniu teroru, atviromis masinėmis žmonių žudynėmis, masiniais viešais sušaudymais, žmonių skandinimu baržose ir panašiai. Lyginant su leninizmu, stalinizmas buvo jau toli gražu ne toksai aršus ir ne toksai kruvinas. Kitą vertus, savo žiaurumu stalinizmas irgi pagarsėjo per visą pasaulį, nes tęsėsi ganėtinai ilgai, tad aukų susidarė milijonai.

Baigėsi stalinizmas po to, kai prasidėjo Chruščiovo atšilimas - pastarojo pradžia yra laikoma 1956 metų vasario 25 diena, kai uždarame KPSS suvažiavimo renginyje Nikita Chruščiovas pareiškė, kad asmenybės kultas buvo nusikalstamas, buvo vykdomos neteisingos represijos ir taip toliau. Tiesa, nors Chruščiovo atšilimas vystėsi greitai, šiokių tokių stalinistinio valdymo reliktų tęsėsi iki maždaug 1960.

Stalinizmo išsivystymas

Stalinizmo pradžia kilo po to, kai Rusijos bolševikams užgrobus valdžią, aukščiausia bolševikų partijos vadovybė pasiskirstė tarpusavy skirtingais vaidmenimis - pvz., Leninas ir Trockis užsiimdinėjo ideologija, Dzeržinskis su savo ČK užsiimdinėjo priešų paieška, jų gaudymu ir žudymu, Tuchačevskis - masinėms ištisų sričių gyventojų žudynėms (pvz., Tambovo gubernijos žudynėms 1921, kur buvo naudojamas ir cheminis ginklas), tačiau kažkam prireikė tvarkyti ir visokią vidinę biurokratiją, pvz., kas priimtas į naujus partijos narius, kas sumokėjo nario mokestį ir taip toliau.

Šita biurokratija nenorėjo užsiimdinėti niekas, išskyrus Josifą Staliną, kuris ir apsiėmė. Formaliai tai vadinosi "atsakingas už kadrus", t.y., už partijos narių ir valdžios darbuotojų atranką, paiešką, įvertinimą ir taip toliau.

Gana greitai paaiškėjo, kad būtent nuo biurokratijos priklauso, kas žemesnėse partijos ir Rusijos vadovybės grandyse pajudės į viršų ir darys karjerą, o kas karjeros nedarys. Ir visa tai priklausė nuo Stalino, kuris į viršų judino tuos, kas jam tiko, o netinkamiems pristabdydavo karjerą. Taigi, per gana neilgą laiką Stalinas užsitikrino, kad visa kompartijos vadovybė buvo prifarširuota kad ir smulkesnių, bet būtent Stalinui ištikimų žmonių.

Po Lenino mirties Stalinas, užsitikrinęs taip atrinktų partiečių paramą, tapo vadovu, o paskui, pradėjęs rengti vieną po kito didesnius ir mažesnius procesus, nukreiptus prieš konkurentus, visiškai išvalė partiją nuo tų, kas galėtų jam oponuoti. Didžiausias galimas Stalino priešas - Trockis pradžioje buvo priverstas pabėgti iš SSRS, o paskui visvien nužudytas Meksikoje.

Stalinizmo veikimas

Stalinizmo esminiu principu tapo nežymiai modifikuota Trockio idėja apie permanentinę revoliuciją. Ši idėja sakė, kad nesvarbu, kas užimtų valdžią, gana greitai susidaro biurokratų sluoksnis, kuris visai patogiai jaučiasi ir ima rūpintis ne kažkokia darbo liaudies gerove, o savo pačių gerove ir galiomis. Taigi, revoliuciją greitai apima stagnacija, o todėl reikia naujos revoliucijos.

Stalinui Trockio idėja aiškiai užstrigo, bet dar labiau užstrigo dėl kitko: jei kiti vadovai ilgainiui užsitikrina savo galias, įtaką ir panašiai, tai reiškia, kad jie pasidaro oponuojantys aukščiausiam vadui - t.y., pačiam Stalinui, nes Stalinas sukuria jiems nesaugumą. O tai reiškia, kad visus tokius vadus po kiek laiko reikia irgi šalinti.

Tuo paremta buvo ir Stalino idėja apie valymus - t.y., masinius kompartijos narių areštus, tų narių siuntimą į lagerius, sušaudymus ir taip toliau. O kadangi didžiausią įtaką SSRS darė OGPU/NKVD, tai tokie valymai vykdavo pirmiausiai toje pačioje NKVD. Kaip pvz., pirmiausiai, dar 1934 Stalino nurodymu buvo nunuodytas OGPU vadas Viačeslavas Menžinskis, tada OGPU pervadinta į NKVD, jos vadu tapo Genrichas Jagoda. Bet šis buvo pašalintas 1936 ir sušaudytas 1938, o į jo vietą buvo pastatytas Nikolajus Ježovas, kuris vėlgi buvo pašalintas 1938 ir greitai sušaudytas. Tada į NKVD vadus pastatytas Lavrentijus Berija, kuris ilgokai sugebėjo išlikti, tačiau kaip sako viena iš Stalino mirties versijų, turėjo būti suimtas ir sušaudytas 1953. Tik jau tuo kartu Stalinui nepasisekė, nes atrodo, kad patsai Berija jam suorganizavo mirtį truputį anksčiau.

Į didesnes grupes, pvz., į tautines grupes, Stalinas žiūrėjo kaip į politinį įrankų savo valdžiai gauti, tad skirtingai nuo Lenino, buvo gerokai tolerantiškesnis pasipriešinimui. Kaip pvz., čečėnus, latvius, estus, totorius, lietuvius ir pan. tautas ne naikindavo masinėmis žudynėmis, o tiesiog didesne ar mažesne dalimi ištremdavo į Sibirą, išžudydamas ar įkalndamas tik inteligentiją. Tokios minkštesnės politikos dėka Stalinas įtvirtindavo tose tautose savo paskirtą vadovybę, kuri būdavo nuo jo itin priklausoma, o todėl tapdavo ir kraštutinai aktyvia Stalino rėmėja.

Taigi, pvz., Lietuvoje buvo ištremti šimtai tūkstančių žmonių ir dešimtys tūkstančių nužudyta, tačiau galime numanyti, kad jei Lietuvą būtų okupavę Lenino, Dzeržinskio ir Tuchačevskio gauja, nužudytų skaičius būtų šimtais tūkstančių, o tremtys būtų buvę milijoninės.

Po Stalino mirties jo ištikimieji veikėjai greitai persidalino valdžią, Berija buvo nušalintas ir sušaudytas, valdžia atiteko Chruščiovui, kuris visus užtikrino, kad stalinizmo su visais tais kompartijos narių žudymais daugiau nebebus. Chruščiovas reabilitavo daugybę kompartijos veikėjų, kurie anksčiau patys vykdė žudynes ir trėmimus, kaip įrodymą, kad Stalino metodai prieš partiją nebus taikomi. Iš SSRS respublikų vadų buvo pašalinti stalinistai, visi tie vadai pakeisti naujais, ištikimais jau naujai vadovybei. Išimtimi tapo tik vienintelis Sniečkus, tapęs vieninteliu išlikusiu stalinistu visoje SSRS.