Sibiras

Norilskas - didžiausias pasaulio miestas, esantis šiauriau poliarinio rato, sudarytas didesne dalimi iš įvairių laikų tremtinių, kalinių ir jų palikuonių. Milžiniškas (vienas didžiausių planetoje) užterštumas, baisūs šalčiai, nuo prastų sąlygų yrantys namai, didelė dalis butų mieste išvis negyvenama. Norilskas yra Sibiro šiaurėje, sandūroje tarp Rytų ir Vakarų Sibiro.

Stalino geležinkelio liekanos Sibire. Šitą geležinkelį tiesiant, žuvo (faktiškai buvo nužudyta šalčiu, nesaugiu darbu, o ir tiesiogiai nušaunant) maždaug 300 tūkstančių žmonių, priverstų dirbti vergišką darbą gulaguose. Nepaisant to, jau po kelerių metų atskiri geležinkelio segmentai ėmė darytis netinkami - klampios pelkės, įšalanti ir atšylanti, o dėl to besiplečianti žemė darė baisius bėgių iškraipymus. Beje, atkreipkite dėmesį - bėgiai blizga iki šiol, nes matomai nucinkuoti, kad nesurūdytų, nors tai yra absurdas. Toksai vat sovietinis projektavimas.

Sibiras - toksai kurortas kažkur Rusijoje, į katrą kelialapius nemokamai išrašydavo ištisoms šeimoms, kai komunistai užgrobė Lietuvą. Tai idant įrodytų gerą gyvenimą SSRS, tai išsiuntė tenai šimtus tūkstančių. Grįžo tik nedidelė dalis. Bet "išvaduotojai" netgi dabar, kone šimtmečiui praėjus, vis dar nesidrovi papasakoti apie tai, kaip buržujus auklėjo ir nešė kažkokį gėrį bei kultūrą į Lietuvą.

Užtat nekatrie labai besidarbavę ir kelialapių negavę, prisimena, kad tarybiniais laikais ir prie ruso buvo geriau. Nes norėtų ir jie matyt į tą Sibirą pavažiuoti, tiktai kad proga jau praleista.

Kiek rimčiau apie Sibirą

Atmetus visokias nesąmones, Sibiras išties yra milžiniška ir unikali teritorija Eurazijos žemyne. Milžiniška - neabejotinai, o unikali - ne kažkokiomis gamtos grožybėmis, kurias kadaise pasakodavo per sovietines geografijos pamokas, o tiesiog visišku nepritaikymu gyvenimui žmonėms. Iš esmės, yra du sibirai, kurie labai skiriasi savo pobūdžiu - Vakarų Sibiras, kuris iš esmės yra viena neįtikėtino dydžio, maždaug 2000x2000km ištisinė pelkė. Kitas gi yra Rytų Sibiras, kuris iš esmės yra irgi pelkė, tačiau apsupta kalnais iš pietų ir rytų, iš dalies kalnais iš vakarų ir dar su kalnais viduryje.

Sibiras istoriškai

Istoriškai Sibiras nuolat buvo negyvenama zona. Netgi mongolų antpuoliai į Europą ėjo ne per Sibirą, o piečiau, mat visokios stepės, dykumos ir paprasti kalnai buvo daug lengviau praeinamos teritorijos, negu Sibiro upės ir pelkynai. Netgi ir dabar apgyvendinti tėra tiktai patys piečiausi Sibiro pakraščiai, kurie tik sąlyginai priklauso Rytų ar Vakarų Sibirui kaip geografiniams dariniams, o daugiau priklauso gretimoms teritorijoms, besiribojančioms su Sibiru.

Nors Rusija Sibirą apgyvendinti bando dar maždaug nuo kokių 1600 metų, t.y., nuo panašių laikų, kai buvo kolonizuojama Amerika, Sibiras iki šiol ir liko neapgyvendintas rajonas, kuriame tik pietiniai pakraščiai yra vietomis gyvenami.

Dėl Sibiro netinkamumo gyventi jo ir nemėgo kolonistai, taigi įvairios Rusijos valdžios bandė Sibirą apgyvendinti per prievartą, dar nuo Carinės Rusijos laikų. Taigi, ir caro, ir komunistų laikais į Sibirą buvo siunčiami milžiniški kiekiai tremtinių ir kalinių. Tačiau šie Sibiro apgyvendinti visvien normaliai nesugebėdavo, tad jei galėdavo - tai iš tenai bėgdavo. O jei pabėgti negalėdavo - tai daugiausiai mirdavo, žūdavo nuo bado ir ligų.

Būtent Sibiras yra ir tokios baisios ligos, kaip erkinis encefalitas gimtinė, nes šis būtent iš Sibiro ir atkeliavo į Europą.

Vakarų Sibiras

Vakarų Sibiras aiškiai matomas pagal tai, kad 150 metrų pakilus vandenynų lygiui, jis būtų visiškai užlietas vandeniu. O štai Vilnius vis dar nebūtų užlietas.

Mums labai sunku įsivaizduoti, kokia pelkėta plynė yra Vakarų Sibiras, tačiau pabandykite įsivaiztuoti maždaug taip: jei įvyktų Pasaulinis atšilimas ir dėl to kiltų ledynų tirpsmas, o dėl to pasaulio vandenynų lygis pakiltų ištisu 100 metrų, tai tik pusė Lietuvos teritorijos atsidurtų po vandeniu, ir tai ne ištisu gabalu - liktų didelė sala apie Telšius. Vanduo pagal Nemuno vagą pasiektų ir apsemtų Kauną. Tuo tarpu Vilnius ir kitos rytinės bei pietinės žemės liktų neapsemtos.

Dėl tokio pat vandens pakilimo vandeniu būtų užlietas beveik visas Vakarų Sibiras, išskyrus labiausiai pietines dalis. Jūra pasistumtų ne 50-200km, kaip Lietuvos atveju, o maždaug 2000km. Netgi jei vandenynų lygis pakiltų iki 150m, ne visa Lietuva būtų užlieta, apie Vilnių jau būtų sausuma. Tuo tarpu Vakarų Sibire netgi salų beveik neliktų - būtų tik ištisa milžiniška jūra.

Štai dabar įsivaizduokit, kur gali nutekėti vanduo, kai visa ta teritorija yra beveik jūros lygyje? Aišku, kad niekur tas vanduo nenuteka ir lieka maždaug 2000km skersmens ištisinė nepraeinama pelkė, kur kažkas gali pravažiuoti tiktai žiemą, kai viskas užšala į ledą. O vasarą - tenai yra 2000 kilometrų molynės, per kurią netgi koks nors MT-LB sunkiai prasikasa.

Beje, kadangi visur tenai yra ištisa pelkė, normalių kelių ar geležinkelių tenai irgi nesigauna nutiesti - viskas ilgainiui susmenga į pelkę ir pradingsta. Štai todėl netgi per kokių 400 metų bandymus tą Vakarų Sibirą kolonizuoti (maždaug nuo kokių 1600 metų iš Rusijos į tenai kas savo noru, kas ne savo noru važiuodavo ar būdavo vežamas), Vakarų Sibiras taip ir nebuvo normaliai kolonizuotas. Ten iki šiol yra milžiniškos plynės, kur per šimtą kilometrų realiai nėra jokios gyvenvietės. Nors ir labai daug bandymų buvo tas gyvenvietes steigti, bandymai nepavyko - gyvenvietės nunykdavo.

Rytų Sibiras

Viskas labai gražu, nuostabi gamta, didelė upė Lena ir taip toliau, bet įsivaizduokite, kad jums reikia keliauti skersai, persikelti per tokią upę. Tai praktiškai neįmanoma. O dabar įsivaizduokite, kad tokių upių su panašiais šlaitais yra daug - gaunasi beveik nepraeinama teritorija. Todėl ir Rytų Sibiras lieka praktiškai neapgyvendintu.

Rytų Sibiras yra kiek mažiau beviltiškas, nei Vakarų Sibiras, tačiau šiaurinės teritorijos ten yra irgi ištisinės pelkės, o dar ir su amžinu įšalu. Kitos gi dalys - didele dalimi eina per kalnus. Ir gal tai nebūtų labai blogai, bet kalnai tenai yra kažkokie nuosėdiniai ir senų seniausiai išgraužti upių, o teritorija gaunasi nepraeinama arba dėl kalnų, arba dėl tų pačių upių.

Upės daugelyje vietų sudaro gana juntamus kanjonus, kur krantai - tiesiog 20-100 metrų stačios uolos, nuo kurių neįmanoma nei nusileisti į apačią, nei užlipti jais į viršų. Taigi, upė sau plaukia, o pereiti per ją nėra kaip. Ir keliauti upe irgi nėra kaip, nes irgi nėra kur išlipti ar kur įlipti.

Ir visa ta nelabai praeinama Rytų Sibiro zona yra už tos milžiniškos Vakarų Sibiro pelkės. Ir dar apsupta kalnais iš pietinės ir rytinės pusės, ir dalinai ir iš vakarinės. Ir dar viduryje su kalnais. Nelabai dideliais, bet labai stačiais. Žodžiu, viskas labai gražu, begalės nuostabių vaizdų, pasakiškai atrodančios nuotraukos ir viskas visiškai nepritaikyta gyvenimui tiek, kad išties niekas tenai ir negyvena.

Įvairūs apibendrinimai apie Sibirą

Štai taip gaunasi, kad Sibiras yra tiesiog gyvenimui netinkama milžiniška teritorija, priklausanti Rusijai. Tačiau ta teritorija yra tokia beviltiška, kad jei Rusija ją prarastų, tai net nepajustų... Oh, wait... Ten gi tos dujų ir naftos gavybos vietos. Taigi tik tos dujos ir nafta ir yra tie pasiteisinimai, kodėl išvis Sibiras egzistuoja. Jei jo nebūtų, tai gali būti, kad Rusija dar ir primokėtų, kad tą Sibirą kas nors iš jos paimtų.

O dar gal tik vienas įdomus didesnis objektas Sibire yra toksai fabrikas Majak, žinomas dėl visai kitų priežasčių.