Valymai

Valymai (nuo rusų kalba "čystki" ("чистки")) - toksai senas Josifo Stalino sugalvotas procesas, kurio metu iš visokių valdžios postų, o ypač iš pačios kompartijos ir NKVD buvo didžiuliais kiekiais šalinami įvairūs seniau dirbantys, ypač aukštesnius postus užimantys valdininkai, juos išsiunčiant į Gulagą ar sušaudant, o į jų vietą sodinant naujus, iš žemesnių postų. Praėjus kuriam laikui, tie patys nauji vėl taip pat būdavo siunčiami į Gulagą ar sušaudomi.

Oficialiai tie valymai buvo daromi tam, kad kompartija atsikratytų visokių užsienio agentų, jai neištikimų žmonių, politiškai netinkamų ir taip toliau. Realiai viskas buvo daroma tiesiog Stalino valdžios stiprinimui.

Valymų esmė buvo dviguba:

• Visų pirma, pašalinti iš visų postų bet kokius galimus Stalino konkurentus ar šiaip negeranoriškai į jį žiūrinčius. Buvo šalinami visi, kas tik oponavo Stalinui ar jam išdrįsdavo nepritarti, o taip pat ir visi, kas gaudavo bent kiek daugiau popouliarumo ar įtakos.
• Antra, į visų pašalintųjų vietas būdavo susodinami Stalinui vis ištikimesni veikėjai, kurie taip būdavo tiesiog atrenkami. Vėliau, po kiek laiko, tokie veikėjai arba būdavo paaukštinami, arba irgi būdavo išvalomi.

Ypatingai aršiai valymai buvo vykdomi saugumo struktūrose - ČK, NKVD ir pan., nes šios buvo atsakingos ir už valymus kitur, ir neišvengiamai turėjo perteklių galių. Taigi, čia buvo jau tokia įprasta praktika, kad vienas saugumo vadas keisdavo kitą, tuo pačiu pakeisdamas ir visą vadovybę, ir netgi dalį žemų rangų tardytojų. Kaip spėjama, būtent atėjus eilinio valymo laikui, 1953 metais Lavrentijus Berija kažkokiu būdu nužudė Josifą Staliną tam, kad pats likt neišvalytas ir nenužudytas.

Taigi, per tuos masinius valymus ilgainiui susidarė visiškai pakvaišusi, klaikios baimės persekiojama ir kartu Staliną garbinanti SSRS vadovybė. Ir net ne šiaip viršutiniai vadovybės sluoksniai, o visa valdanti nomenklatūra, sudaryta iš šimtų tūkstančių įvairaus rango valdininkų. Kai būdavo kokie nors renginiai, visa ta nomenklatūra, lyg apimta ekstazės šaukdavo "Šlovė Stalinui" ir panašiai, visus įsakymus vykdydavo negalvodama ir neprieštaraudama, o Stalinas taip gavo tiesiog absoliučią valdžią. Ilgainiui sovietinės valdžios vykdomas Stalino garbinimas ėmė priminti kažkokį visiškai religinį, totalitarinius kultus primenantį elgesį, o toks pats religinis elgesys buvo diegiamas ir kitiems žmonėms. Stalinas buvo pateikiamas ne šiaip kaip vadovas, o kaip didysis vadas, turintis kažkokias nerealias, antžmogiškas savybes. Taigi, šitaip susiformavo visiškas asmenybės kultas.

Po to, kai valdžią SSRS gavo Nikita Chruščiovas, šis paskelbė amnestiją būtent įvairiems komunistams, kurie buvo ištremti ar kalinti dėl Stalino valymų, tačiau amnestija nebuvo taikoma normaliems žmonėms, patyrusiems represijas. T.y., savo teises atgavo komunistai ir enkavedistai, bet ne normalūs tremtiniai, politiniai kaliniai ir pan. - šie ir toliau liko beteisiai.