Deka

Deka (nuo anglų kalbos žodžio "Deck" - "denis") arba dažnai kasetinė deka - tai paprastai taip vadinamas koks nors kasetinis magnetofonas, kuris yra dėžės pavidalo, kaip muzikinio centro dalis.

Pačia siauriausia prasme deka - tai būtent stacionarus kasetinis magnetofonas. Kiek platesne prasme tai gali būti ir juostinis magnetofonas.

Techniškai žvelgiant - tai kokio nors aparato dalis, į kurią dedama kokia nors kita dalis, kuri skirta grojimui, ypač jei ta įdedamoji dalis sudėtingesnė. Taigi, tipiškiausi dekų pavyzdžiai - tai įvairūs kasetiniai ir juostiniai magnetofonai, tačiau taip pat ir patefonai, CD grotuvai, įvairiausi videomagnetofonai, DVD grotuvai ir taip toliau. Trumpai tariant, bet kas, į ką tik įdedamas kažkoksai daiktas.

Dekos konceptas yra kilęs nuo denio - tam tikro laivo paviršiaus, ant kurio būna statomi kroviniai, montuojama įranga, atliekami darbai ir taip toliau. Elektronikoje iš esmės tai tapo tuo horizontaliu elektroninės įrangos, o ypač senų juostinių magnetofonų paviršiumi, ant kurių būdavo uždedami garso nešikliai (magnetinės juostos), su kuriomis būdavo dirbama, montuojant įrašus. Paskui terminas persikėlė jau ir į vertikalius magnetofonų paviršius, su sąlyga, kad tie magnetofonai būtų stacionarūs.

Kai terminas atėjo į lietuvių kalbą, jis atėjo paprastai - daugelis tiesiog matydavo anglišką užrašą "stereo cassette deck" ir galvodavo, kad "deck" reiškia magnetofoną, bet kadangi toksai užrašas būdavo tik ant stacionarių kasetinių magnetofonų, tai žodis šnekamojoje kalboje ir tapo stacionaraus kasetinio magnetofono sinonimu.

Geri audiofilai žino, kad geros kasetinės dekos būna gerų firmų, pvz., tokių:

• Marantz
• Sony
• Nakamichi
• Onkyo
• Tandberg
• Studer
• Telefunken

Sovietmečiu dar būdavo ir sovietinių dekų. Tai tokias žinomiausias iš sovietinių dekų gamino Vilma, Radiotehnika ir Majak. Išties tai visos šios buvo viena už kitą blogesnės, o Majak tai buvo išvis visiškas siaubas.