Videomagnetofonas

Videomagnetofonas - tai toksai specialus magnetofonas, kurio įrašas yra ne garso, o video įrašas - t.y., judantis vaizdas su garsu. Kadaise visokie videomagnetofonai buvo pagrindinis visokių Televizijos transliuotojų įrankis, nes jais būdavo montuojami vaizdai.

Taip pat visiškai vėlyvu sovietmečiu videomagnetofonas namuose buvo neįtikėtinos, sunkiai suvokiamos prabangos simbolis, o taip pat ir galimybė peržiūrėti visokius vakarietiškus filmus, o taip pat ir galimybė už kai kuriuos iš tų filmų, kaip kad už Rembo - sėsti į kalėjimą, nes tai buvo laikoma antitarybine propaganda ir agitacija.

Videomagnetofonų istorija

Pirmus praktiniam naudojimui tinkamus videomagnetofonus sukūrė tokia Ampex firma iš JAV, katra ir šiaip pirmų magnetofonų kūryboje bei standartizacijoje buvo pagarsėjusi, o ir gyvuoja profesionaliame segmente iki šiolei. Aparatas buvo nemažas, bet leido gyvai įrašinėti TV transliacijas ir jas perrašinėti ir montuoti be jokios kino juostos - išsyk. Įprastinis gi procesas tuo metu buvo su kino juosta, kurią reikdavo išryškinti, džiovinti, paskui karpyti, klijuoti - tai montavimas užtrukdavo bent jau apie dieną. Taigi, videomagnetofonai montažo trukmę sutrumpino išsyk dešimtis, jei ne šimtus kartų.

Videomagnetofonai praktiškai pirmą kartą panaudoti TV transliacijose dar 1963 metų gruodžio 7 dieną - tądien vyko didelės amerikietiško futbolo varžybos, tai per transliaciją buvo kažkiek kartų atkartoti patys įdomiausi ir įspūdingiausi varžybų momentai. Nuo to laiko TV transliacijos pasikeitė visiškai: buvo galima parinkti vaizdus iš skirtingų vietų, juos kartoti ir paskui patogiai permontuoti. Vienintelė didesnė problema tebuvo gana prasta ekrano rezoliucija.

Pirmieji videomagnetofonai buvo juostiniai, tačiau paskui, jau apie 1970 metus, ėmė rastis ir vis nauji standartai su video kasetėmis. Standartų buvo bene kokie penki, tačiau istorijos atmintyje išliko tik pora vėlyvų, kurių kasetės ir patys magnetofonai gavosi daug pigesni - vienas buvo VHS, kitas gi - Betamax. Dar paskui buvo atsiradę ir standartų pagerinimų, ir mažesnių videokasečių, bet jos jau didelės įtakos neturėjo.

Dabartiniais laikais videomagnetofonai prisimenami kaip keistas nesusipratimas - prasta vaizdo kokybė, besimaigančios ir vaizdą prarandančios juostos, didžiuliai tų kasečių gabaritai (viena kasetė - kaip kokia knyga didumo) ir naudojimo nepatogumas. Žodžiu, visiška priešingybė senovinei audio aparatūrai, kurią daugelis laiko geresne už dabartinę ir modernią.