Pozityvi simptomatika

Pozityvi simptomatika arba kaip dar sako - produktyvūs simptomai, pozityviniai sindromai ir panašiai - čia aišku jau visiškai šizofrenija arba dar koks nors susirgimas, kuris džiugina aplinkinius. Bendrai imant, pacientas pasidaro labai produktyvus - kuria visokius kliedesius, haliucinacijas beigi kitokią produkciją, kurią verčia ant aplinkinių taip, kad kartais tiems aplinkiniams tenka slėptis.

Aišku, visi tie pozityvūs simptomai beigi sindromai - labai įvairūs, tačiau savaime paprastai nėra liga, o yra kokios nors kitos ligos apraiška. Pas pacientą ima rastis koks nors minčių skambesys ir kliedesinė nuotaika, bet paskui visa tai auga, auga, kol išauga - o tada gi žiū ir kokia nors parafrenija jau prasidėjusi, koks nors oneiroidas ar deliriumas, o gal ir suvisam jau amencija, taip kad pacientas kalbasi su kosminėmis skraidančiomis lėkštėmis ir vadovauja tarpgalaktiniams mūšiams, nei nepastebėdamas, kad išties tai sėdi sankryžos viduryje ir aplink sustojusios mašinos jam pypsina.

Dar aišku būna tokia negatyvi simptomatika, kur viskas irgi labai smarkiai, tiktai priešingai - visi paciento kūrybiniai ir dvasiniai gebėjimai dingsta ir jis po truputį pavirsta į daržovę. Priklausomai nuo to, kokie simptomai labiausiai lenda į paviršių, būna kalbama apie produktyvius ir neproduktyvius sindromus.

Galim tik tiek čia jus pradžiuginti, kad jei simptomatika produktyvi, tai paprastai pacientams po kiek laiko viskas pagerėja, jie apsiramina ir dažniausiai atsistato. Nors gali ir nepilnai atsistatyt ir toliau patirdinėti visokius sąmonės sutrikimus, bet visgi paprastai čia būna ne taip liūdna.

Turime dar pasakyti, kad pozityvių simptomų įvairovė daug didesnė, nei negatyvių, tad ir klasifikacija čia keblesnė - jau ne tiek paskiri simptomai, o ištisi sindromai gaunasi - toksai štai tas visas produktyvus pacientų kūrybingumas.

Pozityvios simptomatikos stadijos

Visokia pozityvinė simptomatika skirstoma į keletą stadijų, kur kiekviena vis sunkesnė ir sunkesnė. Turėkite omeny, kad kiekvienoje stadijoje ankstesnė simptomatika išlieka, bet prisideda dar naujesni ir ryškesni požymiai:

• Asmenybės pokyčiai - pradedant visokiais įvairiais nedideliais nuokrypiais, pagal kuriuos išaiškėja kokis nors netinkamas paciento charakteris, kitaip tariant asmenybės tipas ir baigiant jau rimtesniais nuokrypiais, kur jau nesveikumas ima matytis - tai jau asmenybės patologija. Pacientas kažkoksai keistas, elgiasi nelabai normaliai visokiose situacijose - ar pernelyg uždaras, ar pernelyg dėmesį į save kreipia ar dar kažkoks nenormalus. Nenormalumų būna visokių ir įvairiausių.
• Sutrikęs afektas - pacientas gali būti koks nors pakilios nuotaikos, su hipertimija, o gali nuotaika ir kaitaliotis, kaip ciklotimija, o gali ir išvis jau nuotaikos pokyčių patologija pasimatyti - bipolinis sutrikimas. Tai labai matosi, kad paciento elgsena ir nuotaika nenormali. Kartais tokia, kad pacientas ir darbą gali prarasti, nes jei depresija - tai nieko nesinori, o jei manija - tai prisidirba.
• Neurozės ir visokiarūšė depersonalizacija. Pacientai kankinasi dėl kažkokių nesąmonių, prisigalvoja visokių dalykų, kurie gal ir nėra dar už sveiko proto ribų visiškai išeinantys, bet ir normaliais jų pavadinti neįmanoma. Šioje stadijoje pacientas savo nesąmonėmis visus užknisa tiek, kad ima prarasdinėti draugus, darbą ir taip toliau. Dažnos čia visokios kompulsijos ir obsesijos.
• Paranojinis sindromas ir visokios lengvos haliucinozės - čia jau prasideda rimtesni simptomai:
  • Minčių skambesys, minčių aidas, kažkiek jau gal ir balsai galvoje, dėl kurių pacientas kaip nesavas ima darytis. Iš elgsenos tas matosi, o ir kai kurie kliedesiai su tuo būna susję. Kartu gali būti ir visokios iliuzijos, kur lyg ir nėra dar haliucinacijų, bet vaidenasi neaišku kas.
  • Visokie kliedesiai, ypač paranojiniai kliedesiai, reformų kliedesiai ir kiti požymiai, dėl kurių visi tą pacientą laiko durniumi, nes pas jį visa smegeninė užsisukusi ant kažkokių nesąmonių. Susišnekėti su pacientu kai kuriomis temomis sunkiai įmanoma, bet daugumoje situacijų jis dar gali kaip tai kontroliuoti savo elgesį. Bent jau kažkaip iš dalies - iki parduotuvės nueiti ir maisto nusipirkti sugeba, jei tik balsai pernelyg ko nors neprišnekės.
• Įvairiarūšės psichozės bei su jomis susijusios būsenos, kaip kad Kandinskio-Klerambo sindromas, katatonija, parafrenija. Šitoje stadijoje bet kam jau matosi, kad pacientas yra beprotis, nes jo visokios kalbos apie ufonautus, nerišlūs judesiai ir absoliučiai nesuprantami veiksmai pramaišiui su balsais galvoje bei kitomis haliucinacijomis niekam nepalieka abejonių, nes pacientas kliedi kliedesius aplinkiniams taip, kad čia jau visiems viskas aišku. Trumpai tariant, koks nors deliriumas - pacientas lyg ir šitame pasaulyje, bet labai jau daug jam visokių keistenybių dedasi.
• Sąmonės sutrikimai - šioje stadijoje viskas įsisuka nevaldomai. Kartu reiškiasi ir stebėtinas paciento aktyvumas: koks nors veikėjas žiū ir surengia daugiabučio namo gyventojų susirinkimą, kuriame paskelbia, jog šilumos kainos kyla ne dėl visiems žinomų priežasčių, o dėl to, kad CŽV žmones apiplėšia, todėl reikia statyti barikadas, kad nuo driežažmogių apsiginti - argi nematote? Žodžiu, oneiroidas koks nors, kur pusiau sapnas, o pusiau realybė.
• Paramnezijos - su atmintimi pacientui jau visiškai nekas pasidaro. Antrininkų simptomas, menama atmintis, ekmnezija, amnezija bei šiaip nesigaudymas, kokiame žmogus laike ir kas čia aplinkui jį. Žodžiu, čia jau matosi aiški amencija, nes pacientas kažkur Paralelinėje Visatoje atsidūręs.
• Konvulsijos, traukuliai bei visoksai automatizmas, kur pacientą kažkas tampo ir judina taip, kad maža nepasirodo. Paprastai tai jau reiškia, kad visai prastai pasidarė - ar ten koksai didysis traukulinis priepuolis dėl epilepsijos, ar koksai nors raptusas. Nelabai džiugus vaizdas, nes visokios psichinės nesąmonės ima atsispindėti paciento kūno judesiuose.
• Psichoorganinis sindromas - štai čia jau visiškas dugnas, nes pacientas pasidaro panašus į kažkokią nesąmonę. Paprastai jau jeigu psichoorganinis sindromas prasidėjo, tai vadinasi, kad pacientas turi rimtus smegenų pažeidimus - ar ten koks meningitas, ar encefalitas, ar auglys, ar trauma, o gal ir insultas. Būsena neretai progresuoja į letalinę baigtį.

Reikia pasakyti, kad vangioji šizofrenija gali būti diagnozuojama dar netgi nepasiekus pirmosios pozityvios simptomatikos stadijos, nes pati galimybė pasiekti pirmą stadiją - tai jau patikimas simptomas, kad pacientas serga vangiąja šizofrenija.