Depersonalizacija

Depersonalizacija - toksai daugelį kamuojantis simptomas - kad žmogui atrodo, jog jis pasikeitė, kažką prarado, atitolo nuo visko ar šiaip kažkaip vidujai suskilo - lyg ir kažkoksai senas Aš yra, bet kažkoksai yra ir kitas Aš, kuris jau į viską žvelgia kitaip.

Depersonalizacija, kaip ir derealizacija - tai viena iš disociacijos rūšių.

Kaip simptomas, depersonalizacija pastebima šizofrenijos ankstyvose stadijose, o taip pat prie isterijos. Būna ir prie PTSD, tačiau kadangi visas tas PTSD tėra vakarietiškas išsigalvojimas, tai čia ir nenagrinėsim.

Lengvesniais atvejais pacientas turi pojūtį, kad kažkas viduje pasikeitė - kažkokios mintys kitos, jausmai kiti ar išvis koks pasikeitęs pasaulio suvokimas. Kai kuriais atvejais pacientai sakosi praradę buvusius jausmus, nejaučia nei džiaugsmo, nei liūdesio, nei kaltės jausmo, nei dar kažko. Neretai kartu su tuo pacientus kamuoja ir nemiga.

Sunkesniais atvejais pacientas sakosi praradęs savąjį Aš, o visai jau kritiniais sakosi praradęs visą savo asmenybę kartu su jausmais, veiksmais, atmintimi, mintimis ir žiniomis.

Neretai depersonalizacijos sunkesnėse stadijose pasireiškia asmenybės skilimo simptomai: pacientas ima aiškinti, kad jame gyvena kaip ir du kokie tai skirtingi žmonės, skirtingos asmenybės - viena jaučia, mąsto ir galvoja vienaip, o kita - visai kitaip. Atitinkamai skiriasi ir tų dviejų asmenybių veiksmai.

Pacientams su depersonalizacija būdingas perteklinis dėmesys savo pačių personoms, nuolatinė savianalizė, nykūs ir užveikiantys pasakojimai apie jų kažkokį savojo Aš pasikeitimą ar praradimą ir taip toliau. Pagal objektyvius kriterijus - tipiškas veidrodžio simptomas.

Su depersonalizacija labai dažnai eina ir derealizacija, kur pacientas ima aiškinti, jog viskas subjektyvu ir pasaulis nerealus.