Lomografija

Tai vat šitas baisus plastmasės gabalas - tai įžymusis Lomo fotikas, katruo ištisa fotomenininkų srovė fotografuoja...

Lomografija - tai tokis fotografavimas juostiniais Lomo firmos fotoaparatais, šiaip jau labai šūdinais išties, prastesniais už blogiausias muilines.

Tai čia istorija ištisa yra tos lomografijos - kartą rusų Lomo fabrikas sugalvojo gamint fotikus plačiai rinkai, tai ėmė ir nuklonavo kažkokį šūdiniausią fotokameros modelį vakarietišką, nes mat pats šūdiniausias iš visų sovietinių fotikų - Smena - pernelyg sudėtingas pasirodė besąs. Tik kaip sakant, beklonuodami pigiausią fufelį, dar patobulint jį nutarė, tai padarė kuo pigiau ir iš plastmasės viską, tai gavosi išvis pigus šūdas. Ir tas šūdas buvo toksai blogas, kad jau buvo niekam netinkamas, tad jį tada dar labiau patobulintų, kad būtų dar pigesnis ir kažkam tiktų dėl neįtikėtino pigumo, netgi nepaisant šūdinumo. Taip ir atsirado Lomo fotikai.

Na o bet tačiau, kadangi pagal planą buvo numatyta gamint, tai visvien tuos Lomo fotoaparatus ėmė gamint, tik pardavinėt kur papuola. Ir aišku, niekas tų fotikų šūdinų nepirko, nes šūdas buvo visiškas. Kol kažkokie fotopsichotikai užsienyje ėmė ir atrado, kad šitas fotikas visai kitaip fotkina, nes kadangi toksai šūdinas, tai nuotraukose gaunasi ne nuotraukos, o kažkokia neprognozuojama ir meniška bybienė...

Tai vat tokia istorija, o kokie navarotai - taigi objektyvas šūdinas, mažo šviesingumo labai, nes labai jau maža diafragma, bet užtat nieko fokusuot nereikia - į ką betaikytum, vis kažkas gaunasi ir suprast kas pavaizduota visad galima, jei tiktai turi neribotai žaismingą vaizduotę. Tai kad gautųsi bent kiek šviesos daugiau, objektyvas plačiakampis labai, vos ne fisheye, iškraipo vaizdą klaikiausiai, viską paversdamas į kažkokias apvaliai išsikraipusias bačkas. O dar chromatinės aberacijos visokios nežmoniškos, dėl kurių ant spalvotų nuotraukų gaunasi ištisos vaivorykštės, dėl kurios nesuprasi, kokios spalvos buvo daiktai, kuriuos fotkinai... Ir aišku išlaikymai baisūs, dėl kurių viskas išskysta į visas puses taip, kad telieka dėmės...

Tai kaip sakant, dėl tų visų trūkumų, gaunasi labai keistos nuotraukos, neprognozuojamos tiesiog, kaip kažkoksai menas. Tas menas ir buvo pavadintas lomografija. O ir fotkinimas įdomus - netikėčiausioj situacijoj mažiuką Lomo fotiką iš kišenės išsitrauki ir nesitaikydamas fotkini - tai kadrus kartais gerus pagaut pavyksta. Tik vat aišku tokia vat bėda, kad toks fotkinimas įmanomas tik su juostiniais fotoaparatais, nes skaitmeniniams sensorių matricos jautrumo neužtenka, kad tokius šposus su tokiom mažom diafragmom daryt... Tai net ne bėda, o esminis pliusas...

Todėl lomografija išties yra pats didžiausias fotodročerių pasiekimas, lenkiantis netgi visokią skylutinę fotografiją.