Lomo

Originalus Lomo fotoaparatas, kurio klaiki kokybė matosi iškart, bet dar nesimato, kokias tragiškas nuotraukas jis daro.

Originalus Cosina CX-2 fotoaparatas, kurį sovietai bandė pamėgdžioti. Beje, priekinė dalis pas šiuos Cosina modelius pasisuka pagal laikrodžio rodyklę - taip atsidengia vaizdo ieškiklis. Sovietams netgi ir tai pasirodė per sudėtinga, tai jie visą tą dalį paliko nejudama. Apie blicą ar baterijos ir motoro bloką išvis nei kalbos nėra - tą turėjo tik japonai.

Lomo, o jei tiksliau - tai Lomo Kompakt-Avtomat (rusų kalba - ЛОМО Компакт-Автомат) - tokie sovietiniai fotoaparatai, pasižymėję tiesiog neįtikėtinu konstrukcijos primityvumu, kuri buvo tokia baisi, kad duodavo tokius baisius iškraipymus, kad padarius nuotrauką, dažnai nesigaudavo suprasti, ką išvis nufotografavai - žmogų, medį ar pastatą.

Lomo kompakt avtomat fotoaparatai buvo tragiškai blogi, tačiau kadangi viduje buvo elektronikos, jų kaina buvo baisiai didelė - 75 rubliai. Tai buvo maždaug pusė tos kainos, kiek kainavo, pvz., Zenit fotoaparatas ir net penkis kartus daugiau, nei Smena, kuri nuotraukas darė 100 kartų geriau, nei šitie Lomo.

Savo kokybe šie Lomo fotoaparatai smarkiai atsiliko netgi nuo visokių vakarietiškų vienkartinių fotoaparatų, kurie turėdavo vieną juostelę, kurią išnaudojus, visas fotikas būdavo išmetamas. Skirtingai nuo tų vienkartinių, Lomo fotoaparatai neturėjo blico, turėjo daug blogesnę optiką ir išvis baisią išvaizdą.

Lomo fotoaparatas buvo sukonstruotas, bandant nuklonuoti kažkokį labai kompaktišką ir visai pigų japonišką Cosina CX-2 fotoaparatą (beje, buvo gaminamas ir kitais pavadinimais). Tik kad konstravimas vyko taip bandant suprimityvinti viską ir padaryti kažkokį fotiką iš šiukšlių ir atliekų, kad galų gale iš Cosina fotiko liko tiktai kiek primenanti išvaizda. Išties Lomo fotoaparatas visais savo išvaizdos milimetrais tiesiog rėkė apie neįtikėtiną rusišką nekokybę.

Objektyvu fotikui buvo paimtas rusiškas penkių linzių Minitar, kuris teoriškai turėjo būti geresnis, nei visokie tripletai, kurie būdavo Smena fotoaparatuose. Tačiau kaip jau ir būna, bandydami patobulinti dar XIXa. tripletus, sovietai juos "patobulino" taip, kad iškraipymai atsirado per visur - ir per spalvas, ir per formas, ir per visai viską. Negana to, kadangi stiklai buvo gana prasto pralaidumo ir pigūs, tai objektyvas kadro pakraščiuose duodavo visišką užtamsinimą. Žodžiu, nors visuose sovietų reklaminiuose aprašymuose tie Minitar objektyvai buvo pateikinėjami kaip visokie baisiai geri, išties tai buvo tiesiog absurdiškai, neįtikėtinai prasti objektyvai. Tokie prasti, kad netgi nesigauna nusakyti.

Fokusavimas buvo tragiškas, todėl visi, kas naudodavo šitus fotoaparatus, nustatydavo pačią mažiausią diafragmą. Tai dėl to būdavo dar mažiau šviesos, o fotkinti tekdavo su dar didesniu išlaikymu, dėl kurio atsirasdavo problemos jau ir dėl vaizdo judesio.

Teoriškai fotoaparatas buvo elektroninis ir automatinis, mokėdavo nusistatyti šviesumą ir pagal tai nusistatyti išlaikymą ir diafragmos dydį. Bet elektronika veikdavo taip neaiškiai, kad niekada nebūdavo aišku, kas ten išvis gausis.

Paradoksas, bet būtent dėl absurdiškai prastos optikos, labai mažos naudojamos diafragmos, fotoaparatui nereikdavo į nieką fokusuotis, nes vaizdas visvien būdavo neaiškus, o iškraipymų nepaprastai daug. Ir todėl kažkokie tai Austrijos menininkai, nusipirkę tokių fotoaparatų, pradėjo su jais daryti meną - visiškai nesuprantamas nuotraukas, vaizduojančias neaišku ką. Tos haliucinacijos primenančios nuotraukos daugeliui patiko, tad šitaip gavosi ir atskira fotografijos meno rūšis - lomografija.

Šiais laikais Lomo fotoaparatų klonai gaminami Kinijoje, bet nevertinami, nes netikėtai paaiškėjo, kad netgi blogiausius šūdus gaminantys kiniečiai nesugeba fotikų gaminti su tokia neįtikėtinai žema kokybe, todėl neduoda tiek daug iškraipymų. Kinietiški Lomo fotoaparatai atrodo panašiai, kaip sovietiniai, tačiau lengvai atpažįstami pagal kokį 100 kartų geresnę korpuso kokybę ir dailesnę išvaizdą.