Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Juostiniai fotoaparatai
Juostiniai fotoaparatai seniai jau tapo atgyvena, tebemėgstama gal tik kokių nors fotopsichotikų, nes šitie, kai jiems aptemsta protas, tai užsiima kažkokiomis šizofrenijomis, kaip kad visokios idėjos apie nuo šviesos kylančius cheminius procesus, kurie sukelia kažkokioje fotojuostoje pokyčius, kuriuos paskui galima išryškinti, apdirbus tas juostas chemikalijomis, o tada jau gauti kokį nors vaizdą.
Vienok tai jau panašu netgi ne į kokią fotopsichozę, o į išvis nesąmonę, taip kad gal ir ne veltui fotopsichotikus dažnas painioja su fotodročeriais. O dar dažniausiai nuotraukos su šitokiais fotoaparatais būna nespalvotos, nes taip esą meniškiau ir išvis nestilius tos spalvotos nuotraukos. O dar vienu sykiu galima nufotkinti tik kokius 20 kadrų, nes tiktai tiek juostos telpa į kasetę. O dar niekada nematai, kas ten gausis, todėl nežinia kas ir gaunasi. O dar jei netyčia tą juostą kas apšviečia, tai visos nuotraukos išsitrina, pakanka net kad akimirksniui šviesos gautų. Žodžiu, kažkoksai nesusipratimas.
Juostinių fotoaparatų era seniai jau baigėsi, o paskutinė firma, bukai bandžiusi laikytis juostinių idėjos ir priešintis skaitmeninių fotoaparatų plitimui - gražiai subankrutavo. Taip, tai buvo Kodak, kuri paskelbė apie bankrotą 2012 pradžioje. Nors beje, jau ir šitai firmai paskutinius kelis metus dašilo, kad juostiniai fotoaparatai neturi jokios ateities. Taip kad štai jums ir prašom.
Bet visgi iš senų laikų yra išlikę begalės įvairiausių juostinių fotoaparatų, kurie dėl dingusios paklausos dabar kainuoja neįtikėtinai pigiai. Štai pavyzdžiui, koks nors Canon gamybos 10 metų senumo veidrodinis fotoaparatas tekainuoja gal porą šimtų litų, kai yra juostinis, o tos pat serijos skaitmeninis - bent 5 kartus brangiau, nepaisant to, kad megapikselių turi labai mažai. Taip kad čia dabar visokiems juostinės fotografijos mėgėjams puikūs laikai. Trukdo gal tik vienas dalykas: juostelių gauti darosi sunkiai įmanoma, o jų kainos - neadekvačiai pakilusios. Nes niekas nenori šito šlamšto gamint.
Dar kiti fotopsichotikai visai jau čia nukvankšta ir sako, kad kuo arčiau juostos ir kuo jos didesnė dalis fotike, tuo yra geriau. Taip atsiranda skylutinė fotografija ir visai išprotėję jos fanatai.
Dar beje, tautiniai fotomėgėjai kažkodėl ilgai mėgdavo tarpu kitų juostinių fotikų įvairius rusiškus, nes šie labai pigūs, taip kad Zenit kokiame nors turgelyje gali nusipirkti už kokius 20 litų iš kokio nors bomžo, kuris tą fotiką kokiame nors šiukšlyne ar šiukšlių dėžėje surado ir ištraukė iš jos. Būtent tasai pigumas ilgą laiką buvo priežastimi, dėl kurios pas mus tie juostinių fotoaparatų mėgėjai laikėsi. Vienok, kai puikių naudotų Canon ar Nikon juostinių fotikų kainos nukrito iki varganų poros šimtų litų, rusiškų fotikų mėgėjai staigiai ėmė nykt.
Vienok paskutiniu metu fotografinė juosta pabrango iki neadekvačių kainų: galima nusipirkt normalią naują muilinę už tiek, kiek kainuotų kokios 10 juostelių, o su muiline einančioje SD card kortelėje kadrų tilps 100 kartų daugiau, nei sutalpint gautųsi į tas juosteles. Taip kad fotografavimas ant juostos jau tapo pinigais aptekusių išsidirbinėjančių išsidirbinėtojų išsidirbinėjimu. Iš prabangos neturi ką veikt, o dzyka duona šiknų drasko.
Visgi reikia pripažinti vieną dalyką: kadangi fotografinėje juostoje skiriamąją gebą nustato ne kažkokie pikseliai, o daugiau specialus visokių chemikalų ir šviesos filtrų išmaišymas, tai gera juostinė nuotrauka net ir šiais laikais atrodo įspūdingai. Juoba ir tos technologijos išties nėra senos: dar prieš 10 metų skaitmeniniai fotoaparatai buvo labiau tinkami pasižaidimui, nei kokioms nors normalioms nuotraukoms. O dar čia galima pridėti, kad kai jau su juosta, tai pilnas kadras, kitaip tariant, visokiems fotikus išmanantiems seilė ištįsta vien nuo to pasakymo.