Japoniškas magnetofonas

Idealus japoniškas magnetofonas, galintis daugiausiai iš visų vėlyvojo sovietmečio japoniškų magnetofonų ir kartu kiečiausiai ir atrodantis - tai Sharp WF-939, išleistas Japonijoje dar 1986, o kitur pasaulyje imtas pardavinėti 1987 metais. Turėjo daugelio kanalų grafinį ekvalaizerį, šviečiančius diodinius dažnių indikatorius, buvo dvikasetinis (tai svarbiausia, nes galima perrašinėti iš kasetės į kasetę!!!) ir dar turėjo mistinį užribinio modernumo autoreversą abiem kasetėm, ir dar laikrodį, ir dar kažką ten, net nežinom, ką. Ir pikinis galingumas buvo 2x100W, kas nors ir nereiškė tikro galingumo, bet tikras irgi buvo apie 2x13W, o tai buvo daugiau, nei išspausdavo daugelis sovietinių stacionarių audio sistemų.

Japoniškas magnetofonas - tokia senovinių laikų, kai prie ruso buvo geriau sąvoka, reiškianti bet kokį nesovietinį magnetofoną. Sovietiniai magnetofonai pasižymėjo kraštutinai prasta kokybe - sumaigydavo juostą, labai staigiai užsiteršdavo, turėdavo blogą garsą, strigdavo ir gesdavo. O japoniški magnetofonai negesdavo, kažkodėl neužsiteršdavo, nemaigydavo juostos ir negesdavo. Ir dar turėdavo neįtikėtinai daug kartų galingesnį ir kartu švaresnį garsą.

Idealus ir tobulas japoniškas magnetofonas būdavo visiškai bet koks, svarbu tik, kad būtų dviejų kasesčių. Dvikasetis magnetofonas galėdavo perrašinėti iš vienos kasetės į kitą, ir todėl tapdavo dar ir labai geru įrankiu, leidžiančiu kažkiek užsidirbti pinigų ar bent jau pigiai pasipildyti savo muzikos kolekcijas visokiais bendrai Rock, o dar ir Hard Rock, Heavy Metal ar Punk Rock įrašais. Tada galima būdavo užsiimti ir pogrindiniais pardavimais, įrašinėjant kažkam muziką už pinigus.

Kadangi konkurencijos SSRS nebuvo jokios, tai pasiūla niekada nebuvo didelė, tai dauguma japoniškų magnetofonų būdavo tiesiog tokios firmos ir markės, kaip Panasonic, National, JVC, Sharp, Sanyo, o retesniais, jau prabangos atvejais - Sony. Apie brangias markes sovietiniai žmonės išvis nebuvo nieko girdėję, tai tokių žodžių, kaip Fisher ar Marantz visai nevertino. Tuo tarpu gi normalios vakarietiškos audio sistemos niekam išvis nebuvo pasiekiamos, nes kainavo bent dešimt kartų brangiau už brangiausią viską galintį japonišką magnetofoną.

Japoniškas magnetofonas sovietmečiu buvo statuso ir gero gyvenimo simboliu, nes netgi pigus ir paprastas kainavo apie 1000 rublių, o tai buvo panašiai, kaip vidutinio žmogaus metinis atlyginimas, kitaip tariant - vargiai įperkamas daiktas. Todėl žmonėms tekdavo tenkintis kokiais nors Vilma ar Vesna mageliais, nors ir tie buvo brangūs ir sunkiai įperkami.