Gyvybė

Šį straipsnį parašė pseudointelektualas moksliukas, bandęs padaryti kažką juokingo, bet išėjo visiška išmata. Parašiusiam siūlome paskaityti Kaip rašyti kaip Pipedija? Pipedija tokius straipsnius palieka kaip pavyzdžiui, jog tokių straipsnių negalima rašyti Pipedijoje. Čia juk Pipedija, ane??? Tadgi skaitykite, ir suprasite kame čia esmė ta bybedija Wikicopypedija Pipedija.

„Gyvybė - lytiškai perduodama ir neišvengiamai mirtina liga.“ - Nylas Geimanas

Gyvybė - daiktinio kūno bruožas atlikti biologinius vyksmus, iki kol jis pasiekia cheminę pusiausvyrą.

Šie kūnai gali būti sudaryti iš vieno mikroskopinio „gyvybinio vieneto“ (ląstelės), ar iš daug jų. Vienaląsčių ar daugialąsčių būtybių (organizmų) sandaroje yra dalelės, kurios atlieka specifinius procesus. Pavyzdžiui: dūjų apykaitą, arba kvepavimą, atlieka mitochondrijos organelė vienaląsčiose organizmuose, o daugialąsčiuose - organų visuma.

Organizmas, pasiekus cheminę pusiausvyrą, nustoja vykdyti metabolizmo procesus: gyvybės bruožas sustabdomas - organizmas nustoja gyvent, miršta.

Kas gyvuoja irba negyvuoja?

Gyvybė yra skaldoma į porą taksonominių klasifikacijų. Biologai paprastai sako, jog yra du domenai: eukariotų (organizmai turintys ląstelinius branduolius, pvz.: gyvūnai) ir prokariotų, arba kitaip monerų. Tačiau, kai kurie mokslininkai sako, jog yra dar du nepaminėti, bet labai kontroversiški, domenai: virusų-viroidų ir prionų. Ši diskusija svarsto, ar virusai, viroidai ir prionai (toliau - neląsteliniai organizmai) taipogi yra gyvybė, nors daugelis biologų teigia, kad šie mikropizdukai nėra gyvi.

Kodėl neląsteliniai organizmai negyvi

Ląstelės vykdo visokiausias chemines reakcijas (vyksta metabolizmas), kad gyvuotų. Paprastai tariant: organizmai valgo, šika, pisasi ar nesipisa, kad pagamintų palikuonis, auga, naudoja energiją... O virusai neminta ir nevirškina, tik puola kitas ląsteles, priverčia joms gaminti tųjų virusų genomo kopijas, ir taipgi dauginasi. Virusai susidaro tik iš jų genomo (RNR ar DNR) ir baltyminio kiauto. Tokia primityvi virusų strūktura neatitinka minimalių ląstelės sandaros reikalavimų. Prionai - tai jau nors ir nusišauk; jie aplamai tėra tik kažkoksai sugadintas baltymas. Taip pat, šios svieto išgamos patys nesintezuoja jokias medžiagas, neturi tinkamų organelių ar iš vis galimybių turėt jas.

O gal visgi gyvi...

Nors aukščiau pateiktas gan konkretus argumentas dėl ko neląsteliniai organizmai nėra gyvi, pas juos vis vien yra keli gyvybės bruožai: jie laikui bėgant kinta, dauginasi, turi organizacines struktūras ir pripanta prie jų esamų aplinkinių pokyčių. Jų dauginimosi metodas tarp kai kurių nėra laikomas kaip tikro gyvo organizmo, tačiau kiti sako, jog jis iš dalies analogiškas parazitinės būtybės, pavyzdžiui gyvūno, kuris deda savo kiaušinius kito gyvuno kūne.

Gyvybės pradžia

Ekologiška ir organinė pirmykštė sriuba. Šlykštynė paskutinė, bet labai daug antioksidantų.

Moksliūnai beigi šventukai pilnai nesutaria kaip gyvybė susiformavo ar atsirado, ar iš kokios kosminės šiknos išlindo. Yra kelios teorijos:

Pirmykštės gyvybės sriuba

Teigiama, jog kadaise, Žemės vystymosi metu, archėjaus eone, susiformavo tinkamos sąlygos organiniam junginiam tapti gyvais mikroorganizmais. Būtybės atsirando iš vadinamosios „pirmykštės sriubos“, kitaip tariant: labai „ecofriendly“ bybienės.

Geležies ir sieros pasaulis, pirmykštis gyvybės sumuštinis

Teorija sako, jog gyvybės pagrindas galėjo būti geležies-sieros junginių (kaip „durnauksis“) paviršiai hidroterminiuose šaltiniuose. Šie junginiai buvo katalizatoriai gyvybės formavimosi procesams.

Šiai idėjai buvo siūlyta pirmykštės gyvybės sumuštinio modelis: tipo, mineralai yra duona, įdaras tai organinės medžiagos ir pagardas - ultravioletiniai saulės spinduliai bei vulkaniniai šaltiniai.

Panspermija

Ši teorija teigia, jog visatoj buvoja gyvybė, kuri atvyko į mūsų pasaulį ar netyčia, per dangaus kūnus, ar tyčia, ateivių deka. Šisai motyvas aptinkamas žaidime „Spore“.

Kreacionizmas

Panašus tikėjimas kaip tyčinė panspermija, tačiau tie ateiviai, - arba tiksliau, ateivis, - yra antgamtinės būtybės. Žmogiškai tariant, gyvybę mūsų planetoj sukūrė dievas ar Dievas. Kreacionizmo tezės pasitaiko kai kuriose dundų-protestantų sektose.

Šiji teorija yra pagrįsta Filipo H. Gosės „bambos hipoteze“, kuri skelbia, jogi Žemė ir visata yra ne daugiau kaip 10000-čių metų senumo. Gosės hipotezė sako, kadgi visi empiriniai duomenys patvirtinantys tikrąjį visatos amžių tėra dievulio iliuzijos ir apgaulės. Manytumei, jog pamaldūs krikščionys nesiklausytų tokios šventvagiškos maliavos, bet vos ne visi jaunosios Žemės kreacionizmo tikėtojai yra dievobaimigi ir paklusnūs. Šie teokretinai ne tik gėdą daro sau, bet ir likusiem krikščionims, kurie nepritaria tokiom nesąmonėm.

Spontaninis atsiradimas

Kai kurie filosofai galvojo, kadgi visokiausios gyvybės atsirado spontaniškai iš negyvų objektų. Pavyzdžiui: musės atsiranda iš dulkių, varlės iš purvo, gyvačių kilmė yra žmogaus stuburo čiulpas, ir taratata. Matomai šie filosofai niekad nematė musių ar varlių kiaušinių ir apskritai turbūt buvo susipažine tik su žmogaus gimimo procesu, tad bendras išprusimas apie kitus gyvuojančius baibokus buvo nulinis.

Evoliucia ir paskutinis visuotinis bendras protėvis

Darvino nupieštas gyvybės medis, kurio šaknis yra pažymėtas „1“ - paskutinis visuotinis bendras protėvis.

Nepaisant kaip gyvybė susiformavo, Čarlzo Darvino evoliucinis modelis ir tolimesni šios idėjos priedai bei tobulinimai tegia, jog absoliučiai visa gyvybė turėjo turėt kažkokį bendrą protevį (angl. last universal common ancestor). Kas tai galėjo bebūti, šisai mikroskopinis dundukas yra mūsų mama ar tėtis ar kas dar.

Tai galima iš dalies patvirtinti tuo, kad vos ne visų gyvybės karalysčių pirmykščiai organizmai turi dalį bendro genomo. Nors, pagal mūsų duomenis, šie bendri genai tėra ribosomų baltymų.

Pažįstamoji gyvybė ir Žemės kosminis vienišumas

Siūloma skaityt beigi pildyti straipsnį apie pažįstamają gyvybę ir kosminį vienišumą.

Nors kai kurios biogenezės teorijos daro prielaidą, jog mūsų planeta nėra vienintelė su gyvybe, mes visgi neturim jokių moksliškai pagrįstų įrodymų. Tai gali būti dėl to, kad galbūt sąlygos Žemėj buvo ypatingai išskirtinės ar netyčiniu būdu tinkamos jai susiformuoti. Taip pat, gali būti, jog mokslininkų pateiktos gairės stipriai riboja mūsų supratimą, kas yra gyvybė, kaip mes pažįstame.