Gorbačiovo blaivybė

Gorbačiovo kovos su alkoholizmu programa arba kitaip vadinama Gorbačiovo antialkoholinė reforma prasidėjo 1985 metais, gegužės 16 dieną, kai Michailas Gorbačiovas paskelbė apie kovos su alkoholizmu griežtinimą.

Alkoholio ribojimo programa dalies žmonių atveju susilaukė labai didelio palaikymo (tarpe tų, kas buvo susidūrę su alkoholikais ir alkoholizmo pasekmėmis), bet visgi didesne dalimi susilaukė geroko pasipriešinimo, o galų gale pavirto į visišką fiasco.

Antialkoholinių reformų priešistorė

SSRS alkoholizmas plito milžiniškais tempais - šiais laikais sociologai tą sieja su keliais reiškiniais, pvz., su visiškai traumuojančia totalitarine sistema, kuri sukėlė tiesiog masinę PTSD epidemiją, o taip pat su milžiniška nelegalia darbo ir prekybos rinka, kurioje alkoholis buvo naudojamas kaip alternatyvinė valiuta, vietoje pinigų, t.y., formaliai brangus, būdavo realiai kraštutinai lengvai prieinamas.

Alkoholizmas SSRS pasidarė tiek masinis ir norminis, kad pagal dabartinius vakarietiškus DSM kriterijus gerokai virš pusės SSRS gyventojų (visų gyventojų, įskaitant ir vaikus) būtų įvertinti, kaip sergantys mažiausiai I stadijos alkoholizmu. Bendrai SSRS, tarp asmenų, kurių amžius 25 arba daugiau metų metų, alkoholizmo požymiai (pvz., reguliarus apgirtimas, su girtumu susiję socialinės problemos (kriminalai, buitinis smurtas, įsiskolinimai, darbo ar mokslo problemos, etc.), su girtumu susiję atminties praradimai ir kiti patologinio alkoholio vartojimo požymiai) buvo nustatomi daugiau kaip 80% atvejų (!!!), o kai kuriuose regionuose, ypač Rusijoje - dar dažniau. Savaime aišku, per visur matėsi ir alkoholizmo pasekmės - pravaikštos, girtuokliavimas darbe, darbo neefektyvumas, traumos, su girtumu susieti kriminaliniai nusikaltimai ir taip toliau.

Taigi, dar prie Leonido Brežnevo sovietai pradėjo kovoti su alkoholizmu. Priemonės nebuvo efektyvios, tad priemonės buvo vis šiurkštinamos, bet neefektyviai. Vieną iš šiurkštesnių kovos su alkoholizmu programų diegė vėlesnis gensekas - anoksai Jurijus Andropovas, kuris, prieš numirdamas, ir atvedė Gorbačiovą valdžion bei padarė jį savo įpėdiniu. Andropovo metais buvo smarkiai padidintos alkoholio kainos, įvestas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo. Masiškai pradėti statyti kalėjimo tipo alkoholizmo profilaktoriumai - taip vadinami LTP, o į juos masiškai pradėti siųsti visi, kas būdavo pagaunami išgėrę viešoje vietoje. Visai milicijai buvo nustatomi girtuoklių pagavimo planai, tad kam nepasisekdavo, pakliūdavo į blaivyklą ir už pavienį butelį išgerto alaus - bile tik su kvapeliu. Pakartotinis pakliuvimąs į blaivyklą reikšdavo, kad asmeniui gręsia priverstinis gydymas.

Deja, Andropovo antialkoholinė programa nebuvo efektyvi, nors LTP ir buvo banaliai perpildyti priverstiniais alkoholikais. Kaip paaiškėjo, sovietiniai alkoholizmo gydymo metodai, naudojant refleksų terapiją, teturamą beigi kodavimą anei kiek nepasiteisindavo.

Taigi, nepaisant drastiškų Andropovo įvestų priemonių, matėsi, kad alkoholizmas visvien plinta vis labiau. Būtent tai privertė KPSS vadovybę, įskaitant ir visą Politbiurą imtis sprendimo kovoti su alkoholizmu dar totaliau, imantis kuo stipresnių prevencijos priemonių.

Gorbačiovo antialkoholinė reforma

Taigi, 1985 metais SSRS prasidėjo Gorbačiovo blaivybė - pirma Michailo Gorbačiovo organizuota antialkoholinė reforma. Jos metu buvo kraštutinai apriboti degtinės ir kitų stipriųjų gėrimų pardavimai, nustatant kvotas - porą butelių per mėnesį žmogui.

Tuo pačiu prasidėjo ir totalinė kova prieš alkoholio vartojimą kitose srityse - pvz., SSRS pietinėse respublikose, kur buvo gaminamas vynas, buvo pradėti masiškai naikinti vynuogynai, ir valstybiniai, ir privatūs. Pretekstas visur buvo vienas - kad iš vynuogių nebūtų gaminamas vynas. Alkoholio gamyba buvo stabdoma, bet visiškai sustabdyti nesigaudavo, gaudavosi tiktai apriboti.

Pilno alkoholio draudimo Gorbačiovas įvesti neišdrįso, nes tiesiog buvo bijoma liaudies sukilimų. Netgi pradinėse stadijoe, kai buvo apribotas alkoholio tiekimas į parduotuves, įvairiausiose vietose prie parduotuvių susikaupdavo milžiniškos, kartais tūkstančių žmonių eilės. Kai kuriais atvejais dėl to prasidėdavo riaušės, įsilaužimai į parduotuves su tiesiog atviru alkoholio grobimu, išvis jo net neperkant. Taigi, Politbiuras dėl to nusprendė, kad visgi alkoholį tiekti gyventojams reikia, bet tiesiog taip, kad būtų kuo labiau apribotas jo prieinamumas.

Deja, labai greitai prasidėjo surogatinio alkoholio gamyba, pradedant įvairiarūšiu samagonu ir baigiant įvairių denatūrato variantų naudojimu. Ypatingai smarkiai ir staigiai ėmė plisti įvairios toksikomanijos, įskaitant populiariausią to meto formą - dichlofoso vartojimą.

Pigaus fosforo organinio insekticido Dichlofoso vartojimas tapo epideminiu ir milžinišką mirčių šuolį sukėlusiu reiškiniu. Jis kilo iš to, kad kai kurie alkoholikai pastebėjo, jog prie silpno apsinuodijimo dichlofosu alkoholis suveikia daug kartų mažesniais kiekiais, pvz., alkoholikui pasigerti pavyksta netgi nuo 1-2 butelių alaus ar nuo mažos taurelės degtinės. Per porą metų dichlofoso vartojimas išplito kraštutinai plačiai, tačiau kartu prasidėjo ir masinė mirčių bei paralyžių epidemija. Paaiškėjo, kad netgi gana neilgas dichlofoso vartojimas sukelia gana sunkius nervų sistemos pažeidimus, pats dichlofosas nepasišalina iš organizmo, o pasekmės galų gale būna labai sunkios. Tipiniu atveju būdavo matomi sunkūs smegenų pažeidimai, regėjimo pažeidimai, paralyžius, žmonės prarasdavo judrumą ir t.t.. Ilgainiui daugelis mirdavo dėl plaučių paralyžiaus, kilusio per staigų apsinuodijimą, o išlikę suparalyžuoti per gana neilgą laiką mirdavo dėl su paralyžiumi ir kvėpavimo pažeidimais susijusių ligų - pagrindinai nuo įvairių trombozių ir plaučių uždegimų.

Prie kitų reiškinių buvo pastebėtas itin staigus įvairių tirpiklių naudojimo augimas (ypač visokie klijų uostymai), nepaprastai greitas įvairių medicininių preparatų vartojimo augimas (ypač ciklodolo bei preparatų iš vaistinėlių), o tuo pat metu - ir nepaprastai greitas nelegalių surogatinių opiatų plitimas - taip vadinama šyrkė plito neįtikėtinais tempais. Visos toksikomanijos ir narkomanijos plito iš esmės, kaip pakaitalas alkoholiui, kuris pasidarė sunkiai prieinamu.

Žlugus SSRS, baigėsi ir alkoholio ribojimai, tačiau paradoksalu, bet ilgalaikis alkoholizmo paplitimas ėmė gana stabiliai kristi, nepaisant to, kad lyginant su sovietmečiu, sąlyginis alkoholio įperkamumas (alkoholio kiekis, kurį galima nusipirkti už tipišką atlyginimą) padidėjo bent dešimtį kartų. Kaip spėjama, pagrindinė alkoholizmo nykimo priežastimi tapo pagerėjusi socialinė aplinka, pasibaigęs totalitarizmas, kardinaliai pradėję kristi PTSD atvejų kiekiai ir t.t..