LTP

LTP - tokia santrumpa, kuri kadaise reiškė specifinę prievartinio gydymo įstaigą, skirtą alkoholikams gydyti, tačiau jau seniai nebeturi jokios prasmės, nes jau nebėra tokių įstaigų. Pati santrumpa yra kilusi iš rusų kalbos, kurioje reiškia "Lečebno Trudovoj Profilaktorij", tai reiškia, kad tipo "Gydymo ir darbo profilaktoriumas", kuriame tipo atseit kaip tai gydo ir darbina alchašus.

Savo esme LTP buvo specializuotos įkalinimo įstaigos, juntamai primenančios kalėjimus beigi visokias kalėjimo tipo psichiatrines ligonines, tik su daug daug švelnesne tvarka. Pagal savo tvarką LTP buvo gal netgi kažkiek švelnesni už paprastus kalėjimus, nes su šiokiomis tokiomis išlygomis leisdavo ir lengviau pasimatyti su artimaisiais, ir prievartos taikydavo mažiau. Kitą vertus, skritingai nuo kalėjimų, LTP visada būdavo psichiatrinis smurtas, kur neįtikę pacientai galėdavo gauti dozę aminazino ar kitų procedūrų, o skundai būdavo nurašomi, sakant, kad žmogui čia alkoholinė psichozė ir jis pats nesupranta, ką sako.

Būtent visokiuose LTP pirmiausiai ir išplito visoksai kodavimas nuo alkoholizmo bei panašūs pseudomoksliniai metodai, kurie visus labai kraupindavo, žalodavo psichiką, tačiau realiai neduodavo jokios naudos. Kodavimas išplito dėl paprastos priežasties - dar apie vėlyvus 197x paaiškėjo, kad pirmas dalykas, ką daro žmonės, išleisti iš LTP - tai prisigeria, beveik visada dar tą pačią paleidimo dieną. Tai su tuo ir bandyta kovoti, koduojant bei naudojant taip vadinamas torpedas su teturamu. Deja, kaip vėliau išaiškėjo, kodavimas papildomai traumatizuoja, dėl ko alkoholizmo atkryčiai tik dar padažnėdavo ir pasunkėdavo, tiesiog su šiokiu tokiu uždelsimu. Teturamas buvo kiek efektyvesnis, bet irgi nelabai.

Žodžiu, po SSRS žlugimo visur LTP buvo panaikinti ir pasiliko tiktai Turkmėnistane ir Baltarusijoje.

LTP atsiradimas

Nuo kokių tai laikų alkoholizmas visoje SSRS išbujojo tokiais nesuvokiamais mastais, kad valdžia susizgribo, kad bus blogai. Dar tuo metu, kai Jurijus Andropovas buvo KGB vadu, o visur valdė Leonidas Brežnevas, dar apie kokius 1960 metus į valdžią pradėjo eiti pranešimai, kad esminė problema, dėl kurios SSRS atsilieka nuo Vakarų yra net ne technologijos ir ne dar kas nors, o įvairiausios problemos, kylančios iš girtuokliavimo. Tarp tipiškų problemų buvo daugybė pravaikštų, iki absurdiško lygio (maždaug 100%) pakylantis broko lygis, duagybė vagysčių, muštynės darbo vietose, nedarbas darbo metu (pvz., kai darbuotojai girti miega kampe), čia jau nekalbant apie kritusia projektavimo ir valdymo kokybę. Visoms toms problemoms bendru vardikliu buvo įvardinamas girtuokliavimas, ir dažniausiai dar ir darbo vietoje.

Oficialiai girtuokliavimo nebuvo ir alkoholis buvo be proto brangus, už mėnesinį atlyginimą tebuvo galima įsigyti apie kokius 10 puslitrinių butelių degtinės. Tačiau vyko milžiniškų mastų nelegalaus alkoholio vartojimas. Alkoholis būdavo vagiamas iš techninių atsargų (kokybiškas techninis spiritas), iš medicininių atsargų (medicininis spiritas), įvairiais būdais švarinamas visoksai denatūratas, taip pat verdamas samagonas, raugiamas naminis vynas ir prisigalvojama dar visokių kitokių būdų alkoholiui gauti. Jau netgi tais laikais, nors viską stebėjo KGB, kai kurie įsigudrindavo įsitaisyti netgi nedidelius pogrindinius falsifikuotos degtinės fabrikėlius, kur degtinę pilstydavo į valstybinės degtinės butelius ir parduodavo netgi normaliose parduotuvėse, susiorganizavę su pardavėjomis. Taigi, realus alkoholio suvartojimas siekė milžiniškus mastus.

Ir štai tada sovietų valdžia su Jurijumi Andropovu kaip idėjiniu antialkoholinės kampanijos vadu, nusprendė, kad efektyviausias būdas kovai su alkoholizmu bus specialūs alkoholikų gydymo kalėjimai - t.y., atseit ligoninės, bet realiai kalėjimai. Pirmi tokie LTP buvo atidaryti 1967 metais, ir jų kiekis buvo didinamas ir didinamas iki pat SSRS žlugimo.

Girtuokliai į LTP pakliūdavo labai paprastai: milicija gaudydavo bent kiek įtartinus, tie būdavo uždaromi į blaivyklą (kartais visai poblaiviai, vos po poros butelių alaus), o tasai uždarymas tapdavo pagrindu nagrinėjimui. Po poros pakartotinių uždarymų apie žmogų koks nors draugiškas teismas ar šiaip kokia nors įstaiga nuspręsdavo, kad jis vengia gydymo ir yra nepataisomas, ir tada jau pasiųsdavo į LTP. Siuntimas būdavo nuo 6 mėnesių (minimalus) iki 2 metų trukmės. Tai reiškia, kad jei kelis kartus išgėręs kur nors pasiviešindavai, tai galėjai už tai sėsti porai metų į specializuotą kalėjimą.

Aišku, vengdami LTP, alkoholikai pradėjo smarkiai slapstytis, tai bent jau darbo vietose atvirų girtuokliavimų sumažėjo, o ir šiaip prasidėjo kiek labiau užmaskuotas gėrimas, kad kartais gatvėje milicija nepagautų ir į blaivyklą neuždarytų, nes būtent pirmiausiai su uždarymais blaivyklose ir būdavo siejamas vėlesnis prievartinis uždarinėjimas į LTP.

Už pabėgimą iš LTP buvo numatoma baudžiamoji atsakomybė, panašiai, kaip už pabėgimą iš kalėjimo. Tai tada jau būdavo žmonėms visai blogai.

Po to, kai SSRS žlugo, Lietuovje visi LTP buvo uždaryti ir tiesiog prijungti prie įprastų įkalinimo įstaigų, prie kurių jie išties daugiausiai ir buvo kuriami. Tai patalpos buvo tiesiog panaudojamos šiaip kalėjimams.