Disulfiramas

Disulfiramas, teturamas arba antabusas - tokie vaistai nuo alkoholizmo, būna įvairiais pavidalais - kaip tabletės, injekcijos ar torpedos. Pasižymi gan silpnu efektyvumu, gydant alkoholizmą, tačiau turi labai įspūdingą poveikį, dargi tokį, kad maža nepasirodo.

Senais laikais visokiuose LTP bandydavo gydyti alkoholikus, jiems sukeldami įvairius refleksus ar kitais kodavimo nuo alkoholizmo būdais, tačiau jokie iš tų būdų nebūdavo efektyvūs. O paskui ėmė ir atrado tuos vaistus - teturamą arba antabusą.

Didesnės, ilgesnį laiką vartojamos disulfiramo dozės organizme prisikaupia gana dideliais kiekiais, tiek kad gali laikytis apie savaitę ar netgi dvi. Tai reiškia, kad ilgesnį kursą šių tablečių pagėręs, žmogus atitinkamą laiką negalės vartoti jokių alkoholinių gėrimų. Visgi dar ilgesniems poveikiams jau būna taikomos specialios vaistų formos, iš kurių įspūdingiausios - tai torpedos.

Įvairūs oficialūs firminiai pavadinimai - "Teturam", "Antabus", "Esperal" ir kiti.

Disulfiramo istorija

Disulfiramo efektai buvo atrasti visai netyčia. Tiesiog senais laikais, kai būdavo gaminama visokia guma padangoms, tai vis mokslininkai ieškojo kuo geresnių sieros junginių, kurie tiktų gumos vulkanizacijai, t.y., tam procesui, kur guma pasidaro netirpstanti nuo šilumos ir atspari karščiui. Taip ir buvo išrastas junginys - tetraetiltiuarmo disulfidas, kuris ir buvo vėliau pavadintas disulfiramu. Apie 1900 metus šitas junginys jau pasidarė gan plačiai naudojamas ir greitai išplito visame pasaulyje.

Tik vat pastebėtas buvo keistas reikalas - kad padangų gamyklose dirbę darbininkai pasidarydavo visiškai keistai reaguojantys į alkoholį, apsinuodijantys nuo menkiausių alkoholio dozių. Apie 1937 metus JAV buvo paskelbti pirmi medikų tyrimai, kad padangų industrijoje naudojamos vulkanizacijos medžiagos sukelia lėtinį apsinuodijimą, pasireiškiantį itin sunkiomis reakcijomis į alkoholį. Gana greitai pasirodė medžiaga ir iš kitų šalių, irgi rodanti, kad kur tik vyksta gumos vulkanizacija, ten pastebimi tokie keisti darbuotojų apsinuodijimai alkoholiu.

Pastebėjimai dar būdavo tokie, kad jei žmonės alkoholio nevartodavo, tai problemų irgi nebūdavo. Būdavo tik pas tuos, kas vartodavo alkoholį.

Mokslininkai susidomėjo, bandė tuos junginius panaudoti kokiems nors kitiems reikalams, pvz., kokioms nors kirmėlėms iš žarnyno tručyt ar panašiai, bet rezultatai buvo gana vidutiniški. Tik vat kažkaip pora daktarų iš Danijos, tokie Erik Jacobsen ir Jens Hald, kurie maždaug 1945 metais kaip tik ir bandė disulfiramą žarnyno kirmėlių naikinimui, atrado, kad tiriamieji pacientai netgi silpno alaus pagėrę, paskui skundžiasi, kad jiems klaikiai blogai pasidarė. Tai daktarai, nieko blogo negalvodami, nutarė, kad nieko gero iš to nesigaus.

Po poros metų Erik Jacobsen davė interviu kažkokiam laikraščiui ir ta proga papasakojo žurnalistui, kad štai va kokių įdomių junginių būna, kur žmonės gali vartoti ir neapsinuodija, o tik išgeria alkoholio ir va jau apsinuodija. Žurnalistas ir parašė, kad va, daktarai išrado vaistą nuo alkoholizmo. Pakilo triukšmas, nes gavosi baisi sensacija, o tada vat jau ir patsai Jacobsenas susiprato, kad jis pats pražiopsojo tokią puikią mintį.

Žodžiu, jau po to triukšmo spaudoje abu daktarai vėl užsiėmė tyrimais, pradėjo dirbti su kokia tai klinika, kuri gydė alkoholikus ir gavo visai aiškius rezultatus. Taigi, 1948 buvo paskelbtas tyrimas, o greitai pradėta ir vaistuko gamyba. Taip disulfiramas ir tapo plačiai naudojamu preparatu. Kiek vėliau jis išplito ir kitose šalyse, o dar po poros dešimtmečių pradėtas naudoti ir SSRS, prievartiniam alkoholikų gydymui.

Disulfiramo veikimo mechanizmai

Teutramas veikia, blokuodamas acetaldehido dehidrogenazę, kuri yra specifinis fermentas, kuris skaido vieną iš tarpinių alkoholio skilimo organizme produktų - acetaldehidą. Tai reiškia, kad jei žmogus išgeria tabletę teturamo, tai acetaldehido skaidymas sustoja. Tai jei žmogus alkoholio nevartojo, tai jis nieko nei nepajunta. Bet jei jo organizme buvo bent kažkiek alkoholio, tai tada jau maža nepasirodo.

O reikalas toks, kad alkoholio skilimo procese tasai acetaldehidas yra kraštutinai toksiškas komponentas, nuo kurio kyla dauguma nemalonių reiškinių, kurie būna po išgertuvių - žodžiu, visos pagirios. Praktikoje mirtina acetaldehido dozė, jei nevyksta skaidymas, yra apie 1-2 gramai. Visa laimė, kad kai alkoholis skyla, tas acetaldehidas būna suskaidomas labai labai staigiai, tai praktiniame pagėrusio žmogaus organizme jo tebūna miligramai, ar, sunkiais atvejais - keliolika ar kelios dešimtys miligramų. Ir nuo tų miligramų jau būna geros pagirios.

O dabar įsivaizduokite, kad jums gavosi pagirios, kurios yra apie 50 kartų sunkesnės už pačias sunkiausias pagirias, kokias jūs esate patyrę gyvenime.

Tai vat šitaip būna nuo tabletės teturamo ir stikliuko degtinės.

Taigi, šitas vaistas, kai tik buvo išrastas, atrodė kaip kokia nuostabybė, bet kaip greitai paaiškėjo, alkoholikai, susidūrę su šio vaisto efektais, nepradėdavo vengti alkoholio. Vietoje to jie pradėdavo vengti bet kokio gydymo, o taip pat ir to paties teturamo.

Žodžiu, nesuveikė.