Elektrit

Elektrit - viena iš didesių visos Europos radijo komponentų ir radijo imtuvų gamyklų, buvusi Vilniuje. Gamino radijo imtuvus, maitinimo blokus, stiprintuvus ir praktiškai visus imtuvų gamybai reikalingus radioelektronikos komponentus, įskaitant ir radijo lempas. Po II Pasaulinio karo sovietų išvogtos Elektrit gamyklos likučiai tapo pagrindu vienai iš didiausių Vilniaus radioelektronikos gamyklų - taip vadinamoms Petiorkėms.

Elektrit veikė nuo 1925 metų iki 1939, kai Vilniaus kraštą užgrobę sovietai visą gamyklą ėmė ir išsivogė, išveždami į Minską. Per prievartą buvo išvežti ir daugelis gamyklos specialistų, kurie buvo verčiami gamyklą atstatinėti Minske, o paskui didesne dalimi išsiųsti į tremtį Sibire ar išvis sušaudyti. Išvežta gamykla tapo pagrindu Minsko radijo gamyklai, kuri tapo viena iš didžiausių radioelektronikos gamyklų visoje SSRS. Patys masiškiausi visų laikų sovietiniai lempiniai radijo imtuvai "Minsk" išties buvo ne kas kita, kaip dar Tarpukariu sukurti Elektrit imtuvų modeliai.

Lyginant, pvz., su Latvijoje buvusia Rygos VEF konsorciumu, Elektrit kompanija turėjo kelis kartus mažiau darbuotojų, tačiau VEF užsiėmė praktiškai bet kuo - pradedant radijo imtuvais ir baigiant kabelių tiesimu ir automobilių remontu, tuo tarpu Elektrit buvo smarkiai specializuota radijo įrangos gamykla. Lyginant pagal gamybos apimtis, VEF Tarpukaryje pagamindavo maždaug nuo 800 iki 2500 radijo imtuvų per mėnesį, vidutiniškai - apie 1500, kai Elektrit gamybos metinis vidurkis buvo apie 4500 imtuvų, kai kurių mėnesių gamybos apimtys siekė apie 7000 imtuvų ar daugiau. Žodžiu, kelis kartus didesnė gamykla, tačiau specializuota.

Pačioje Lenkijoje Elektrit gamyklos produkcija nemenka dalimi buvo boikotuojama, nes gamyklos įkūrėjai ir savininkai buvo žydai, o tuometėse kalbose žydų kapitalas buvo neretai siejamas su Lietuva. Nepaisant to, gamykla buvo tiesiog geriausia, todėl visvien tapo didžiausia radioelektronikos kompanija Lenkijoje.

Elektrit gamyklos istorija

Gamyklą 1925 metais įkūrė keli verslininkai - Samuel Chwoles, Hirsz Chwoles ir Nachman Lewin, kurią pavadino "Radiotechnikos bendrovė Elektrit". Įmonė nebuvo labai didelė ir pradžioje prekiavo importiniais radijo imtuvais, o taip pat juos ir taisė, ir instaliuodavo, pajungdami antenas ir įžeminimus, kad būtų geresnis radijo stočių priėmimas. Kadangi biznis ėjosi labai gerai, tai jau 1927 metais firma pradėjo gaminti savo pačios sukurtus imtuvus.

Kai 1928 metais Lenkija pastatė Vilniuje svo radijo stotį, tai transliacijų lygis labai pakilo ir staiga šoko ir imtuvų paklausa. Radijo imtuvų pardavimai pakilo tiek, kad firma jau nutarė pastatyti ir gamybos linijas, skirtas radijo komponentų gamybai - pradėjo daryti ir kondensatorius, transformatorius, garsiakalbius bei kitas dalis.

Jau 1934 firma nusipirko licencijas iš vienos geriausių pasaulio firmų Minerva (Austrijos kompanija) aukštos klasės imtuvų gamybai. Tuo pačiu buvo atidaryta ir dar viena gamykla Vilniuje.

Apie 1936 metus Elektrit gamyklose dirbo 1100 darbuotojų, tai buvo pati didžiausia radioelektronikos gamykla visoje Lenkijoje. Gamykla turėjo ir dideles dirbtuves radijo imtuvų korpusams gaminti (anais laikais jie buvo gaminami iš medžio), ir nuosavą elektrinę, ir elektronikos laboratorijas. Surinkimas buvo vykdomas, naudojant 6 konvejerio linijas, per metus buvo gaminami 54 tūkstančiai radijo imtuvų, ir gamyba vis augo.

Tuo metu gamykla didžiąja dalimi apsirūpindavo ir elektronikos komponentais, kuriuos pasigamindavo pati. Tik 20% elementų buvo importiniai. O ir tų importinių gamyba po truputį buvo mažinama - kaip pvz., kiek vėliau buvo pradėta ir radijo lempų gamyba.

Nuo 1937 metų Elektrit gamykla sugebėjo atsiverti ir eksporto kanalus. Radijo imtuvai buvo nebrangūs, lyginant su Vakarų Europoje ar JAV gamintais, tad eksportas ėjosi visai gerai.

Viena iš gamyklos stiprybių buvo tai, kad ji efektyviai panaudodavo sezoninę darbo jėgą - Vilniaus krašto gyventojai vasarą užsiimdavo žemės ūkiu, tuo tarpu gamykla vasarą darydavo įrangos profilaktiką, permontavimus ir taip toliau. Apie rugsėjo mėnesį, kai žemės ūkio darbininkai pasilikdavo be darbo, prasidėdavo darbuotojų įdarbinimas prie konvejerių, tas darbas vykdavo maždaug iki kovo mėnesio, kai darbuotojai būdavo paleidžiami vėl į žemės ūkį. Toksai sezoninis darbas leido smarkiai atpiginti darbo jėgos kainą, o kartu įdarbinti daug kaimiečių, kuriems tai tapo šansu pereiti į miesto gyvenimą.

Vasarą, kai linijos būdavo pristabdytos, gamykla perderindavo įrangą naujam modelių rinkiniui. Nauji radijo imtuvų modeliai būdavo išleidžiami kiekvienais metais - toksai kasmetis modernizavimas irgi buvo viena iš firmos sėkmės priežasčių. Tais 1939 metais, kai sovietai užgrobė Vilniaus kraštą, gamykla buvo nusimačiusi 6 naujus imtuvų modelius, skirtus 1940 metų sezonui.

Gamykla žlugo tik kai Vilniaus kraštą užgrobė sovietai - šieji, prieš Vilniaus kraštą perduodami Lietuvai, išplėšė viską, ką tiktai gali. Gamykla buvo išvežta į Minską, Lietuvai atiteko tik gamyklos likučiai. Į Minską buvo išvežta ir daugybė darbuotojų, ypač kvalifikuot - tie buvo tiesiog masiškai suimti ir išgabenti į Baltarusiją per prievartą.

Per II Pasaulinio karą gamyklą bandė atkurti vokiečiai, kurie ten vėl pradėjo įvairios įrangos gamybą, atvežė kažkiek naujų įrenginių, apmokė daug darbuotojų. Vėliau, kai Lietuvą vėl užgrobė sovietai, gamyklos pagrindu buvo įkurta didžiulė karinės elektronikos gamykla, vėliau žinoma kaip Petiorkės.