Garsiakalbiai

Garsiakalbis - tai toksai įrenginys, kuris elektrinį signalą tiesiogiai paverčia garso bangomis. Tos garso bangos sklinda aplinkui ir jas išgirsta žmonės. Taigi, garsiakalbis yra labai esminė bet kokios audio sistemos ar kokio nors muzikinio centro dalis. Tik kad kai garsiakalbiai atrodo gana negražiai, o ir prireikia jų ne vieno, tai jie būna dedami į tokias dėžes, kurios vadinamos kolonėlėmis. Tai paskui būna, kad kolonėles kas nors taip ir vadina - garsiakalbiais.

Nors šiais laikais garsiakalbiai atrodo visai paprastas išradimas - tiesiog solenoidas su pritvirtinta membrana, įtaisytas į magnetolaidį, kuirs pajungtas prie magneto, išties taip nėra. Tokie garsiakalbiai buvo išrasti tik apie 1920, o pakankamai ištobulinti, kad taptų įprastais, tik dar po poros dešimtmečių.

Senesni garsiakalbiai turėdavo ir nuosavą maitinimą, kad kurtų magnetinį lauką, kuris leistų judėti garsiakalbio ritei - tai buvo tokie nelabai paprasti prietaisai.

Šiais laikais dauguma garsiakalbių yra tos pačios solenoido ir membrano struktūros, nors yra sukurta ir visokių kitokių - pvz., dielektrinių(kondensatorinių), kvarcinių (šie tinka tada, kai reikia negarsų garsiakalbiuką įkišti į mikroskopinį tūrį), ar netgi plazminių.

Paprastai garsiakalbis turi gana netolygias dažnines charakteristikas, dėl kurių gerai dirba tik saikingame garsinių dažnių diapazone. Taigi, dėl to į vieną kolonėlę paprastai sukišama daugiau garsiakalbių.

Garsiakalbio gerai atkuriami dažniai priklauso nuo trijų charakteristikų:

• nuo garsiakalbio diafragmos skersmens - kuo didesnė, tuo geriau atkuria žemus, tačiau blogiau - aukštus dažnius, ir atvirkščiai
• nuo garsiakalbio diafragmos storio (tankio) - kuo storesnė (sunkesnė), tuo geriau atkuria žemus, tačiau blogiau aukštus dažnius, ir atvirkščiai
• nuo garsiakalbio diafragmos įtempimo - kuo labiau įtempta, tuo geriau atkuria aukštus dažnius, tačiau prasčiau atkuria žemus dažnius

Bazinį garsiakalbio dažnį nesunku išgirsti, tiesiog labai švelniai spragtelėjus per jo membraną nagu ar degtuku (aišku, jei garsiakalbis nėra toksai subtilus, kad būtų negalima to daryti). Koks garsas pasigirsta - pagal tą garsą ir galit orientuotis atkūrimo juostoje. Pvz., subvuferio garsiakalbis nuo spragtelėjimo duos tokį žemą garsą, kad jis net girdėsis prastai, kaip labai duslus žemas dunkstelėjimas. Tuo tarpu aukštadažnis garsiakalbis gali duoti garsą, kuris panašesnis į celofano traškėjimą.

Šiuolaikiniai garsiakalbiai daromi taip, kad turėtų kuo mažiau rezonansinių pikų ir kartu turėtų išplėstą dažninį diapazoną. Visgi, norint turėti bent minimaliai gerą garsą, paprastai reikia kolonėlių, kur būtų bent jau du garsiakalbiai (aukštadažnis ir vidutinių-žemų dažnių), o geriau - ir trys ar keturi kiekvienoje kolonėlėje.

Taigi, tipiškiausioje konfigūracijoje būna taip, kad kolonėlė turi kelis garsiakalbius, kurie atkuria kelias skirtingas dažnių juostas, tačiau jos persikloja ir tada garsas gaunasi visai neblogai atkurtas.

Vietoje žemadažnių garsiakalbių dalinai galima panaudoti subvuferį - itin žemų dažnumų krypties žmogaus ausys nejaučia, todėl vienas subvuferis duoda žemus dažnius už visas kolonėles iš karto.