VEF

VEF radijo imtuvas - tikras simbolis visam amerikos balso bei kitų draudžiamų radijo stočių klausymuisi. Gi dažna šeima nustatytomis valandomis ausis išplėtę klausydavosi Amerikos balsą, Vatikano radiją ar Laisvės radiją. O jei KGB užtrukdydavo (mat anas galas irgi gudrus - dažnius šiek tiek pakeisdavo kad ir vidury laidos) - pasukiojus anas rankenėles vistiek rasdavai nespėtą užtrukdyti dažnį.

Sovietinė radijo dažnių cenzūra, praktiškai vienodų radijo imtuvų paieškos skalės: viršuje - tiktai eksportui skirtas VEF-204 modelis, nepardavinėtas SSRS viduje, galėjo priimdinėti ir labai trumpų bangų diapazonus. Apačioje - iš esmės, toksai pats VEF-201 radijo imtuvas, kuriame diapazonai pakeisti, o vienas iš diapazonų išvis pašalintas (radijo imtuvuose būdavo tuščias, neveikiantis diapazonas).

VEF (latv. Valsts Elektrotehniska Fabrika, t.y., Valstybinė elektrotechnikos gamykla) - taigi garsusis Rygos radiotechnikos fabrikas, gamykla kuri įkurta buvo dar kokiais 1918, greitai tapo viena iš didžiausių pasaulyje radiotechnikos įmonių ir tokia buvo labai ilgą laiką, iki pat Tarpukario pabaigos. Bet ir po to kažkaip ilgai išsilaikė, tad nors sovietmečiu nebuvo taip plečiamas, kaip kad plėtėsi kokie nors Vakarų gamintojai, visvien tapo didžiausia Latvijos gamykla, kur ištisi 20 tūkstančių žmonių darbavosi.

Tarpukariu VEF garsėjo tuo, kad buvo panašiai kaip paskui kokia nors Nokia pasidarė Suomijoje ar Nintendo Japonijoje, nes gamino viską, ką tik galima sugalvoti - netgi kažkokius lėktuvus, o taip pat visame pasaulyje pagarsėjusius šnipų fotoaparatus Minox. Ir dar beleką, nes labai didelė buvo įmonė.

Visgi ne dėl savo didumo ar kokių kitų priežasčių tasai VEF yra žinomas, o dėl vieno tokio VEF gamybos radijo imtuvo, dažniausiai vadinamo tiesiog vefu. Tai tasai vefas buvo toksai simbolis, reiškiantis pasipriešinimą sovietinei valdžiai.

Gili istorinė VEF imtuvų prasmė

Mums gi VEF labiausiai žinomas dėl savo legendarinių ir kiekvienam sovietžmogiui žinomų radijo imtuvų, pagal kuriuos visada buvo galima suprasti, jog žmogus klausosi kokio nors Amerikos Balso, Laisvosios Europos ar Laisvės radijo.

Priežastis gi paprasta: latviai, kaip ir lietuviai bei estai negalėjo pakęsti sovietinio režimo, tai ėmė ir padarė geriausią (o išties - tai tiesiog šiaip vienintelį gerą, o tiksliau tai netgi ne gerą, bet bent jau pusėtiną) radijo imtuvą, koks tik buvo gaminamas SSRS. Ir tas imtuvas buvo sukonstruotas taip, kad kuo puikiau gaudytų visas tas trumpąsias radijo bangas, kokiomis tik užsienio radijo stotys veikė. Užtai būdavo, kad įsigiję VEF radiją, žmonės paskui ir klausydavosi naujienų iš užsienio, jas visas sužinodavo, o nuslėpti valdžia nieko negalėdavo. Taip kad šitas radijas nešė tuo metu informacinę laisvę panašiai, kaip dabar ją visiems neša internetai.

Dar be viso kito, savaime aišku, kad turėdami VEF radijo imtuvą, muzikos mėgėjai klausydavo dar ir Liuksemburgo radijo, kuris gana ilgą laiką buvo vienas iš svarbiausių muzikos šaltinių SSRS gyventojams, tai dėl to kad ir mono, bet visvien įrašinėdavo transliacijas į magnetofonus ir paskui dalindavosi.

Todėl VEF radijo imtuvai ir tapo tikruoju simboliu, kuris daugelį metų simbolizavo visus disidentus bei šiaip ano meto virtuvinius revoliucionierius, taip kad čia tokia epochos dvasia.

Turėtume dar čia pridurti, kad kainavo tas VEF ištisus 99 rublius ir 2 kapeikas, o ir gaunamas buvo tik pagal talonus, nes labai geidžiama prekė buvo, kadangi visi norėjo tų užsienio balsų klausyt. Todėl tai buvo gana nemaža prabanga, maždaug kaip šiais laikais turėti TV su dvimetriniu ekranu.

Tarp kitko, lyginant su VEF, Vakaruose anuo metu jau buvo kitokios radijo imtuvų mados - apie 1980 jau radosi imtuvai, kurie buvo realiai, neperdedant, keturs kartus plonesni, du kartus žemesni ir siauresni, t.y., lyginant su VEF - visiškai mažyčiai. Ir tie imtuvai turėjo elektroninę bangų paiešką, bent kelis kartus didesnį jautrumą, apie 10 kartų didesnį selektyvumą ir taip toliau. VEF radijo imtuvai, palyginus su tokiais, jau tada atrodė lyg iš kitos epochos. Bet visvien būtent VEF tapo langu į pasaulį, o ne vakarietiški imtuvai, kurių SSRS tiesiog niekas neturėjo.

Įvairūs VEF radijo imtuvų modeliai

Išties gi buvo gaminami įvairūs VEF modeliai, o ir išsivystė jie iš tokio radijo imtuvo "Spidola", tapusio pradžioje pirmu sovietiniu tranzistoriniu radijo imtuvu, o paskui pagerintu visaip tiek, kad ir pavirto į tuos garsius vefus. Gi po to, kai garsieji vefai tapo visko simboliu, Spidola pavadinimas jau tebūdavo naudojamas tiktai kažkokiems nepopuliariems radijo imtuvams, kuriuos tiktai eksportuodavo. Visgi net ir dabar dar kai kurie senesni žmonės nešiojamas radijas pavadina spidolomis, nes jokių kitokių anais laikais nebūdavo.

Gi patys tie legendariniai VEF prasidėjo nuo tokio modelio, kuris vadinosi VEF-12, o tasai kilo iš Spidola PMK-60, tai jisai ir atidarė žmonėms langą į pasaulį, kurį paskui nesėkmingai krūvą metų KGB bandė įvairiais būdais uždaryti. Tai vat tokie modeliai buvo:

• Spidola PMK-60, 1960 modelis, kuris jau turėjo trumpąsias bangas, įskaitant ir labai trumpas visokias, tai labai buvo mėgstamas visų, nes išsyk visi užsienio radijo stotis galėdavo girdėti. Tai labai greitai po gamybos pradžios jisai buvo KGB pasiūlymu patobulintas ir iš jo pašalintas 13 metrų diapazonas, kad neklausytų žmonės ko nereikia.
• VEF Spidola ir VEF Spidola-10, 1963 modelis - pagerinta išvaizda, bet viduriais tai buvo daugmaž tas pats, tik KGB paliepimu buvo pašalinti itin trumpų bangų diapazonai, kaip kad 13 metrų, kad neišeitų žmonėms išvengti radijo slopinimo stočių. Patsai VEF Spidola-10 jau savo išvaizda ir kvadratiškumu smarkiai priminė vėlesnius legendinius vefus.
• VEF Transistor ir VEF Transistor-10 - tie patys kaip ir VEF Spidola, tik su trumpųjų bangų diapazonais, skirtais tam, kad būtų galima daugiau radijo stočių girdėti, tai skirti tiktai eksportui, nes turėjo 13 metrų diapazoną, kuriame sunku slopinimo stotimis nuslopinti ką nors.
• VEF-12, kuris jau atrodė kaip įprastiniai vefai ir konstrukciją turėjo tinkamą, o ne kaip spidolos visokios. Buvo gaminamas dviem variantais - įprastas vietinis, su pašalintu 13 metrų diapazonu ir eksportui skirtas, kurį tik kartais per blatą vietoje kas nors gaudavo, nes čia jau buvo problema - 13 metrų banga gana trumpa ir žmonės nesunkiai pasidarydavo kryptingas antenas, todėl išvengdavo radijo glušinimo stočių, kurios nuslopindavo užsienio balsus. Tai šitie eksportiniai ir neeksportiniai VEF-12 buvo vadinami vienodai, o jau paskui pradėti vadinti skirtingai. Neeksportinius variantus radijo mėgėjai nesunkiai persidirbdavo taip, kad irgi atsirastų tie neleidžiami diapazonai.
• VEF-201 - tas pats VEF-12, tik truputį padoriau atrodantis, skirtas SSRS rinkai
• VEF-202 - tas pats VEF-201, tik vėlgi truputį padoriau atrodantis, skirtas SSRS rinkai
• VEF-204 - to paties VEF-201 eksportinis variantas, su išplėstais diapazonais, kur patogiau užsienio balsus galima gaudyti, todėl ir skirtas ne vietinei SSRS rinkai buvo. Laikomas rečiausiu iš VEF modelių, nes gamintas labai neilgai, mažais kiekiais ir į vidaus rinką nepakliūdavo.
• VEF-206 - to paties VEF-202 eksportinis variantas, irgi su išplėstais diapazonais, kur patogiau užsienio balsus gaudyti galima, tai irgi aišku, kad ne vietinei SSRS rinkai buvo skirtas.

Paskui ir daugiau dar kitų VEF variantų buvo, bet irgi skirdavosi daugiau išvaizda, nei gerumu.

Eksportui skirti VEF radijo imtuvai

Reikia pasakyti, kad eksportiniai ir neeksportiniai tikrų vefų variantai tesiskyrė tuo, kad heterodino būgne buvo paliktos tiesiog tuščios vietos, skylės, kur nesudėtos tinkamos ritės, tai gaudavosi paprasčiausiai papildomi tušti, neveikiantys kanalai. Tai gudresni ir išmanantys darbštūs radiotechnikos mėgėjai į tenai patys sudėdavo tas schemeles, kurios nelabai ir sudėtingos būdavo, taip perdirbdami įprastus balsams gaudyti sunkiau pritaikytus imtuvus į tokius, kurie jau tuos balsus gaudydavo kuo gražiausiai.

Beje, Vakarų šalyse šie imtuvai buvo neįtikėtinai pigūs, pvz., VEF-204, pasirodęs 1971 metais, Jungtinėje Karalystėje kainavo vos 13,97 svaro. Aišku, svaras sterlingų buvo tais laikais gana vertingas, bet visvien kaina juokinga. Eksportui skirti VEF imtuvai būdavo pardavinėjami įvairiais pavadinimais, dažnai visiškai nuslepiant tikrą gamintoją, užrašant fiktyvią gaminusią kompaniją. Taip gaudavosi įvairūs nauji prekių ženklai, kuriais šie imtuvai platinti - pvz., "Vega", "Tento", "Comix" ir panašiai. Visgi populiarumo Vakaruose šios radijos turėjo nelabai daug, nes neturėjo FM diapazono, kuris kaip tik tuo metu visur labai išplito.

Kodėl VEF neturėjo FM diapazono? Tiesiog todėl, kad SSRS nesugebėjo gaminti superaukšto dažnio tranzistorių, todėl ir ir VEF jų neturėjo. Pasirodė tokie tranzistoriai jau visiškai sovietmečio pabaigoje, tad šiuose radijo imtuvuose jų nebebuvo.

Žiūrėti dar

Dar kitų dalykų čia susijusių:

• Radio trukdžiai - tie, su kuriais VEF savininkai vis susidurdavo
• Radiotehnika - kita latviška radijo gamykla, gal ne tokias geras radijas gaminusi, bet irgi nemaža
• Radijo mėgėjai - tie VEF klausytojai tokiais nebuvo laikomi, bet štai dabar tai jau bet kas, kas naudojo VEF, galėtų save laikyti radijo mėgėju
• DX - ta radijo mėgėjų veikla, kuria sovietmečiu užsiimdavo visi VEF savininkai, patys net nepagalvodami, kad tai visai rimtas dalykas
• Grundig - ta firma, kurios imtuvų VEF savininkai baisiai pavydėjo (nes nežinojo apie dar geresnius)