Petiorkės

Petiorkės - tai didelė sovietmečio gamykla, buvusi Vilniuje. Pavadinimą gavo nuo tokio reiškinio, kaip pašto dėžutės, kur šita gamykla turėjo numerį 555. Tai rusų kalba buvo sakoma - "penketukai" - "petiorki".

Petiorkės buvo didžiulė elektronikos gamykla Naujamiestyje, užėmusi didžiulį kvartalą palei Švitrigailos, Ševčenkos, Vytenio ir Naugarduko gatvę. Oficialiai gamykla vadinosi "Eksperimentinė radijo komponentų gamykla" arba "Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla", ir sovietai ją įkūrė vietoje tokios lenkiškos radijo imtuvų gamyklos "Elektrit", kai šią užgrobė. Didžiąją dalį užgrobtos Elektrit gamyklos įrangos sovietai išvežė į Minską, kur iš to pastatė vieną iš didžiausių SSRS elektronikos fabrikų, o dalį visgi paliko Vilniuje.

Gamykla buvo skirta gaminti visokioms specialioms, mažų serijų detalėms ir mazgams, skirtiems sovietinei karinei technikai. Žodžiu, gamino komponentus visokiems radarams, raketų ir lėktuvų valdymo sistemoms, kosminiams laivams ir panašiai. Nepaisant to, kad produkcija buvo skirta lyg ir kraštutinai modernios technikos gamybai, realiai gamykla buvo smarkiai atsilikusi ir iki pat suirimo naudojo dalį Tarpukario įrangos.

Didesnė dalis produkcijos čia buvo su visokiomis radijo lempomis, tik sovietmečio pabaigoje ėmė rastis schemos su tranzistoriais, tuo tarpu mikroschemos šiai gamyklai taip ir liko praktiškai nežinoma ir nesuprantama mistika. Kaip sako gandas, jau po Nepriklausomybės atgavimo atvyko kažkokia amerikonų delegacija aiškintis, kokia čia tokia super slapta elektronika gaminama, o gamyklos vadai bandė viską parodyt ir girtis. Tai po pasižvalgymo amerikonai maždaug taip pasakė - "mes tokią techniką gaminome, kai pas jus dar gyvas buvo Stalinas".

Gamykla pasižymėjo tuo, kad į ją atseit slaptumo sumetimais buvo draudžiama įdarbinti lietuvius, nes šie esą baisi grėsmė sovietų saugumui. Ir nesvarbu, kad lietuvius kaip tik tyčia stengdavosi įdarbinti dar gerokai slaptesnėje Ventoje. Išties gi tai tebuvo gamyklos vadų nusistatymas, o petiorkėse rusofašizmas buvo norma. Tai kadangi lietuvių įdarbinti nenorėdavo, gamykla ieškodavo bet kokių nelietuvių, kad ir kokių nors bomžų, kad tik kas nors dirbtų. O kadangi darbuotojų reikėjo labai daug, tai veždavosi juos ir iš Rusijos - neretai irgi tokius pat kriminalinius. Juos apgyvendindavo visiškai aplinkui, kad ir kitoje Vytenio gatvės pusėje esančiose chruščiovkėse.

To dėka ilgainiui šitame Naujamiesčio segmente buvo susidariusi kraštutinai kriminalinė aplinka, kur vakarais būdavo realiai pavojinga eiti gatve - užpuolimai, apiplėšimai, žiaurūs sumušimai būdavo kasdienybė. Nusistatymas prieš lietuvius čia irgi buvo norma - vien už lietuvišką žodį žmonės būdavo sumušami.

Šitoje pat gamykloje buvo įsteigta ir smarkiai pagarsėjusi Jedinstva, kuriai vadovavo toksai gamyklos veikėjas Oktiabris Burdenka.

Po to, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, gamykla labai greitai subankrutavo, nes netgi Rusija šitos produkcijos nelabai norėjo dėl itin žemos kokybės ir klaikaus techninio atsilikimo.

Dar žr.

• Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla - kitas, visai kitoks straipsnis apie šitą pačią gamyklą
• Petiorkė - visai nesusijusi firma iš daug vėlesnių laikų