Durnių laivas

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Toksai vat Durnių laivo viršelis, tai gal jei netikit, kad mes čia tiesą parašėm apie šitos knygos turinį, tai nusipirkit ir paskaitykit, tai patys įsivertinsite.

Varguolių biblija – šventa ir nekvestionuojama varguolių, runkelių, teisibės ieškotojų, kairuolių ir kitų dibilų laikoma šventaknygė, parašyta tūlo stribo Vytauto Petkevičiaus, pavadinimu Durnių laivas. Kadaise dėl šmeižimų išmesta iš knygynų, o paskui teismas nustatė, kad ir knyga primeluota, ir autorius jau miręs, todėl jo vaikams teks mokėti - mat jei šie nutarė knygos pelną paveldėti, tai teks paveldėti ir knygos bausmes.

Jei trumpai - trys šimtai puslapių, kuriuose bene visi tiesioginiai bei netiesioginiai Sąjūdžio dalyviai, įskaitant net ir Brazauską, o ir išvis visi yra apipilami purvais, o tik pats Vytautas Petkevičius pasirodo švytintis kaip kokia nekalta mergelė ir Lietuvos gelbėtojas, kuris viską padarė, o paskui vis jo nuopelnus nuslėpė.

Pramanais Pipediją 100 kartų lenkiantis, visiškas durnystes ir skiedalus skleidžiantis „Durnių laivas“ Lietuvoje parduodamų knygų tiražų mąstu tapo bestseleriu, o, bet, tačiau nėra kuo tuo džiaugtis, kad tokios rašliavos ant Lietuvėlės turi nemažą skaičių gerbėjų, tiesiogiai proporcingą tikrų Lietuvoje esančių durnių skaičiui.

Reikia dar pasakyti, kad nuostabus ir knygos stilius - jaučiasi vis, kad autorius pradeda kažką pasakoti, pameta mintį, pasakoja jau apie kažką nesusijusio, vėl pameta mintį, kol galų gale prie pirminės minties taip ir nesugrįžta. Vis pasikartojantys prieštaravimai sau pačiam irgi sustiprina tą gilios gyvenimiškos patirties įspūdį.

Vienok gal kada kažkas ir Pipediją išleis ant popieriaus, tai durniai irgi skaitys ir tikės, nes juk netikri faktai bei kliedesiai visada susilaukia populiarumo.

Durnių laivo turinys

Iš esmės, visą knygą paskaitę, galime visą jos turinį suvesti į vieną ilg1 ir labai įvairiais pavidalais vis transformuojamą ir kartojamą sakinį:

"Aš, Vytautas Petkevičius, toksai protingas, atkūriau Lietuvai nepriklausomybę, o aplinkui mane vieni durniai, kurie prašinėjo manęs, kad aš tą nepriklausomybę atkurčiau, o kiti žmonės, dauguma - tai išvis idiotai, kuriems geriau jau būčiau tos nepriklausomybės nedavęs!"

Visa knyga ir yra apie tai - kaip Vytautas Petkevičius Sąjūdį sukūrė, kaip visi Sąjūdžio veikėjai iš jo prašinėjo leidimo ką nors daryti, kaip jis vsus sprnedimus priimdavo, kaip visi buvo niekam tikę, nevykę ir taip toliau, ir kaip jis vienas viską vis išgelbėavo, ir jei ne jo nurodymai, tai viskas būtų blogai pasibaigę visiems.

Neįtikėtinu narcisizmu persunkta knyga, susidedanti iš užmaskuotų didybės kliedesių. Be viso to, viskas dar atmiežta kruva aiškinimų apie žydus, kur visi aplinkui esantys su žydais vis kažkaip susiejami.

O dar Vytautas Petkevičius rašė, kad bananų balius buvo tik kažkokių Antano Terlecko nesąmonė, kur buvo provokatoriai, o nekalti kareiviai tik traukė žmones, o žmonės jų neklausė ir vėl rengė provokavimus. O paskui Vytautas Petkevičius mobiliu telefonu paskambino VRM ministrui Marijonui Misiukoniui ir liepė nutraukti jam kareivių siautėjimą ir tas pakluso ir nutraukė.

Čia, beje, mes neminėsime to, kad tais laikais mobilūs telefonai nei Lietuvoje konkrečiai, nei SSRS bendrai tiesiog neegzistavo, nes net nebuvo bazinių stočių, kurios jų signalą perduotų. Panašių su realybe nesisiejančių fantastinių pasakojimų apie didingą Petkevičiaus didybę prikaišiota visa knyga. O dar rašo, kad čia būtent jis sumanė atleisti ir išvaryti iš Lietuvos garsųjį antrąjį sekretorių - tą patį bananų balių surengusį Nikolajų Mitkiną.

Vytautas Petkevičius ten rašo ir tą pat istoriją, kad per Sausio 13 gi savi šaudė į savus, ir dar kitų prideda pasakojimų, kurie panašiai, tik dar smarkiau išgalvoti - pvz., kad Artūras Sakalauskas buvęs nušautas parlamento gynėjų. Ir dar, negana to, kad visą tą suorganizavo Vytautas Landsbergis bei Audrius Butkevičius, bet visą tą jie padarė Michailo Gorbačiovo nurodymu iš Kremliaus. Žinoma, gi knygoje dar rašoma ir apie tai, kaip Vytautas Petkevičius po Sausio 13 sutramdė sovietų kariškius ir žudynes sukėlusį Landsbergį, o jei ne Petkevičius - tai būtų žuvę dar daugiau žmonių.

Kažkuriame skyriuje Vytautas Petkevičius ten bėdavojasi, kad Liaudies Seimas buvo išties išrinktas žmonių ir visi norėjo jo, ir taip toliau, o paskui kažkas ten apgavo. Ir kad išties geri buvo Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas ir Antanas Sniečkus. Dar kitame skyriuje Petkevičius ilgai ir nuobodžiai pasakoja, kaip išgelbėjo Lietuvą nuo naftos gręžinio ir kad čia jis viską padarė, nugalėdamas netgi patį Petrą Griškevičių. Ir dar, negaba visko, parašė kokią tai knygą, su kuria išgelbėjo visą Lietuvos istoriją.

Ir dar negana to, Vytautas Petkevičius iškėlė vėliavą ant Gedimino pilies, nes kartą jam paskambino Lietuvos prezidentas (!!!) Vytautas Astrauskas, kuris paprašė leidimo tą vėliavą iškelti, o Petkevičius leido ir tada suorganizavo viską, bet klastingai viską pabandė užgrobti Vytautas Landsbergis.

Dar paskui rašo, kad ir Jonas Maskvytis, ir Pakaunės maištas - irgi kažkokia Landsbergio klasta, o Brazauskas buvęs bailys ir nieko nedaręs, ir jei ne pats Petkevičius, tai nežinia kas būtų buvę, bet Petkevičius ėmė nurodinėti ir visiems nurodė kaip elgtis, ką daryti - tai to dėka tas maištas ir buvo išsklaidytas, o Maskvytis suimtas. O ir kai bankų griūtis buvo, ir Adolfas Šleževičius indėlį kaip tai atsiėmė - tai irgi prokurorai nuolankiai klausė Petkevičiaus, ką daryti.

Yra knygoje ir šiaip visokių pamąstymų, teorijų ir filosofijos - štai pavyzdžiui, kad Lietuvos nepriims į Europos Sąjungą, nes Lietuvoje įsigalėjęs stalinizmas ir landsbergizmas. O dar, kažkur vienoje knygos vietoje išveda mintį, kad vogti yra gerai, nes pavogtas turtas nenueis konservatoriams.

Ir dar, kažkiek kartų dar paaiškina, kad viską Landsbergis sufalsifikavo ir tik todėl apie Petkevičių niekas nieko nežino ir jo negarbina.

Durnių laive minimi asmenys

Durnių laivas visgi yra savaip įdomus - matosi, kad nors ir apimtas nevaldomos didybės bei paniekos visiems kitiems, Vytautas Petkevičius kad ir nesuvokiamai iškreiptai, kad ir pereidamas į fantazavimus, melavimus ir nusišnekėjimus, bet visgi savaip nuoširdžiai pasakoja apie visus, kiekvieną apipildamas kibirėliu skystų triedalų.

Štai kokių personų ten paminėta, apie kiekvieną vis kažką suvemiant, kartais taikliau pataikant, o kartais tiesiog šiaip pavarant:

• Algirdas Brazauskas knygoje vis nusakomas kaip kažkoks nieko negebantis bevalis, o vienoje vietoje netgi pavadimamas šūdu su rankena. Petkevičius pasakoja, kaip tiktai jo dėka Brazauskas gavo žmonių palaikymą. Paskui dar Petkevičius rašo, kad Brazauskas žlugdė ir naikino socdemus, anais laikais dar besivadinusius LDDP. Kone ketvirtis knygos skirtas visokiam varymui ant Brazausko.
• Vytautas Landsbergis gauna itin daug dėmesio - vadinamas išvis kuo papuola, pripasakojama istorijų apie tai, kaip jis, dar būdamas moksleiviu, pats organizavo kažkokį KGB, o paskui dar vogė pinigus iš Sąjūdžio, o ir išvis buvo kažkokiu KGB ir Michailo Gorbačiovo statytiniu. Geras ketvirtis knygos tiesiai ar netiesiai dėl visko kaltina Landsbergį ir vaizduoja jį kaip viso ko valdytoją, kuris netgi Brazauską kažkaip valdė.
• Algimantas Čekuolis vadinamas kadriniu KGB papulkininkiu, Petkevičius aiškina, kad paskui iš piktumo, taip pavadintas, Čekuolis paskui jį Gimtąjame krašte apšmeižęs ir pavadinęs stribu, o dar turėjęs esą Zim mašiną, kurioje buvo įrengęs pervežamą viešnamį, kurį vairuodavo, apsivilkęs milicijos uniforma.
• Arvydas Juozaitis nupasakojamas kaip kažkoks visiškai nieko negebantis savimyla, kuris išdrįso ant savo namo pasikabinti trispalvę. Dar Petkevičius rašo, kad šis iš Sąjūdžio pavogė 15 tūkstančių rublių, ir dar kad Juozaičio kalbos buvo visiškai kaip Hitlerio, ir dar kad anas organizavo, jog Petkevičiui kažkas prie durų prišiktų.
• Romualdas Ozolas nupasakojamas, kaip šnekantis neaišku ką - knygoje dar nuostabus pasakojimas, kur Petkevičius sakosi, išbraukęs iš Ozolo kalbos visus žodžius, kurių nesuprato, o tada nieko iš tos kalbos neliko. Petkevičiaus reakcija čia nuostabi - jis nepamato, kad išbraukė visus nesuprantamus žodžius - jis galvoja, kad čia su Ozolu kažkas negerai. Dar paskui Petkevičius pasakoja, kad Ozolas buvo psichinis ligonis, o dar paskui sugalvojęs, kad Čepaitis jo sūnų nužudė.
• Zigmas Vaišvila išvis nupasakojamas mažybiškai, kaip mažas berniukas, bet kartu Petkevičius pasakoja kaip Vaišvila vis vaikščiojo į KGB pranešinėti apie viską. Dar pasakoja, kaip pas Marijoną Misiukonį Vaišvila prisigėrė ir apsimyžo.
• Vitas Tomkus nupasakotas irgi kaip KGB agentas, bet dar pridėta istorija, kaip anas vogęs iš kitų mokinių uniformas, kurias paskui kažkur parduodavo, o pinigus pralošdavo azartiniuose lošimuose, o jau paskui jį užverbavo KGB.
• Justinas Marcinkevičius pateikiamas kaip visiškas prisitaikėlis, kuriam svarbu tik buvo būti svarbiausiųjų sąrašuose. Dar Petkevičius parašė, kad Justinas Marcinkevičius prašė jo leidimo mišias bažnyčioje už mirusį tėvą laikyt.
• Marcelijus Martinaitis šiaip lyg tarp kito išvadintas - parašė Petkevičius, kad anas apie Kukutį rašė, o paskui pasakė, kad kukutis pavirto į kakutį ir Martinaitis šūdą suvalgė.
• Antanas Terleckas aprašomas kaip apgailėtinas, niekam nevykęs ir dar kažkokias bandeles vogęs.
• Algimantas Andreika, vienas iš pačių sąžiningiausių disidentų, visą gyvenimą atvirai ėjęs prieš komunistinę valdžią ir už tikėjimo laisvę, daug kartų kalintas ir kankintas KGB, knygoje išvadintas samdomu provokatoriumi - Petkevičius ten dar džiaugiasi, kaip per bananų balių Andreiką sumušė kareiviai.
• Bronius Genzelis minimas kaip nevykėlis, kuris isterikavo, kad negavo Pakruojyje kažkokio komsomolo posto, o Petkevičius tą Bronių genzelį auklėja ir moko filosofijos ir komunistinio cnetralizmo bei Tarybų valdžios pagrindų.
• Vytautas Radžvilas minimas kaip neūžauga, turintis Napoleono kompleksą
• Algirdas Kaušpėdas minimas kaip kuriantis daineles (taip ir parašyta - "dainelės"), kurios jokios prasmės neturi, nes nėra tenai netgi teksto. Dar Petkevičius pasakoja, kad esą žmonės labai piktinosi Kaušpėdu.
• Artūras Skučas pateikiamas kaip psichikos ligonis, kuris gydėsi Naujojoje Vilnioje
• Tomas Venclova aprašytas kaip šiaip nevykėlis, kuris dar ir žydas, o jau todėl viskas su juo prastai. Ir tik Petkevičius jį išgelbėjęs kaidaise nuo kažkokios bausmės, kuri būtų buvusi teisinga, nes labai teisingai KGB viską tenai tyrė.
• Eduardas Eismuntas, vietinio KGB vadas, aprašomas, kaip Landsbergio globėjas, kurį galų gale Petkevičius nugalėjo ir privertė kažkaip dingti. Petkevičius dar ten piktinasi, kaip ten tas Eismuntas toksai prastas, nes tokiai svarbiai įstaigai vadovauja, su kuria tiek daug dar gero galima nuveikti.
• Valdas Adamkus irgi, pasirodo, buvo KGB agentas, važinėjo su KGB palyda, bet kartą Adamkus labai smarkiai prašė Petkevičiaus, kad leistų iškelti Trispalvę, tai Petkevičius jam leido ir artu jie abudu iškėlė, ir tai buvo pirma Trispalvė, iškelta Lietuvoje. Ir dar ten kažkaip beveik atvirai parašo, kad Adamkus buvo žydšaudys.
• Petras Cidzikas per bado protestus prieš sovietus esą ne badavo, o apsimetinėjo ir vartojo maistą. Negana to, Petkevičius mėto užuominas, kad palaikyt atėję žmonės neaišku ką veikdavo, kartu sugulę vyrai ir mergos kažkokiame šiltnamyje, kuris buvęs prie badautojų būdelės.
• Kazimieras Uoka esą turėjo sovietmečiu kažkur Kaune nuosavą nelegalią diskoteką, kurioje tvirkindavo nepilnamečius. O kai tą diskoteką KGB uždarė, tai Uoka akmenim mėtė į KGB langus, o paskui buvo uždarytas į durnyną, nes pas jį buvo kokia tai psichikos liga. Dar Petkevičius rašė - "būčiau išmalęs tam Disneilendo klounui snukį".
• Emanuelis Zingeris - "inteligentiškas, kiek tai įmanoma žydui", be to - dar ir esą Landsbergio brolis, pasirodo.
• Rolandas Paulauskas - geras, bet naivus, kartą apgautas Landsbergio, paskelbė, kad Sąjūdis yra KGB agentai kažkokie.
• Virgilijus Čepaitis vis minimas kaip kažkoksai KGB agentas ir taip toliau, vis kaip kažkoksai Landsbergio pakalikas ir pakaitalas.
• Rita Dapkutė - esą CŽV ir KGB agentė irgi, kuri pirma dirbo CŽV, o paskui ją perverbavo KGB.
• Kazimira Prunskienė - vos ne vienintelis žmogus, apie kurį Petkevičius atsiliepia dar gana neblogai (nors ir ne gerai) ir neigia Šatriją bei visokius bendradarbiavimus su KGB.
• Česlovas Juršėnas aprašomas kaip prisitaikėliškas šliužas, kuris labai klastingas ir vis besišypsantis. Dar ten Petkevičius rašo užuominų, kad Juozas Kuolelis vis pasimaudavo ant savęs Juršėną - tai tokia užuomina čia.
• Juozas Kuolelis gi aprašomas kaip ir iš ne pačios blogosios pusės, o kaip kažkoks labai jau rimtas ideologinis ir argumentuojantis veikėjas, kuris vis pasimovęs ant savęs kažkoku būdu būdavo Česlovą Juršėną. Čia tokie keisti santykiai tipo.
• Mečys Laurinkus paminėtas, aiškinant, kad jo mama sėdėjo kalėjime ir tenai vaiką pasidarė.
• Adolfas Šleževičius minimas kelis kartus probėgšmomis, varant ant Brazausko, tačiau vis paaiškinant, kad pinigus paimti iš banko, naudojantis konfidencialia informacija - tai esą gerai.
• Kazys Saja aprašomas kaip galimas psichikos ligonis, sukčius ir smurtautojas, dar negana to, aiškinama, kad jis sirgęs sifiliu.
• Sigitas Geda aprašomas kaip alkoholikas ir kartu koksai tai isterikas, kuris visiškai pablūdęs nuolat, ir vis kažkaip ne tai kaip čigonas, ne tai kaip iš taboro paminimas.
• Gediminas Kirkilas paminimas vis kaip baikštus, nieko negebantis ir bevalis Algirdo Brazausko klapčiukas, kuris kartu labai gudrus ir vaizduojantis mažą žmogelį. Petkevičius užuominomis aiškina, kaip Kirkilas kartą pavogė iš Brazausko kostiumą (nes matyt tiko, nors ir 10 dydžių didesnis), o dar kartą iškaulijo iš Kliugerio žmonos 3 tūkstančius markių.
• Algis Klimaitis, dar žinomas kai kuriems kaip Kliugeris, aprašomas visai kaip geras žmogus, nekaltai apkaltintas už kažką.
• Saturnas Dubininkas pristatomas, kaip ypatingai doras, ypatingai tyras, be gal doro žvilgsnio ir be galo geras jaunas verslininkas, kuris be galo doras. Jį nekaltą pasodino į kalėjimą Algirdas Brazauskas ir dar Danas Tvarijonavičius, kuris esą tą Dubininką apsukęs.
• Linas Linkevičius aprašomas kaip irgi koksai tai aferistas, kuris pavogė aerodromų takus ir išpardavė juos Latvijoje, o taip pat pavogė ir kažkur pardavė krūvą kažkokių gynybinių traukinių. Ir kad Linkevičių labai gynęs Brazauskas.

Jei taip eilės tvarka išdėstyt pabandytume žmones, ant kurių Petkevičius varo, tai pirmoje vietoje gal bus Vytautas Landsbergis, antroje vietoje, labai nežymiai teatsilikdamas, o gal visgi net ir pralenkdamas - Algirdas Brazauskas, trečioje vietoje, jau gerokai atitrūkęs nuo pirmų dviejų - gal koks Arvydas Juozaitis, bet išties tai sunku net pasakyti, nes varo tai ant visų labai.

Čia mes tik nedidelę dalelę paminėtų asmenų surašėm, o tiktai tuos, kur dažniau ir daugiau visaip minėti. Turime čia pasakyti, kad visi tie pasakymai apie visokius žmones yra labai įdomūs - Petkevičius ne tik primelavęs apie visus ko papuola, bet ir išpešiojęs iš visur visokių tikrų ir netikrų gandų, pats prikūręs, iškraipęs, prigražinęs, kaip jam pačiam patogu - vienur rašo vienaip, kitur kitaip, pasakodamas tą "Durnių laivą" paverčia tiesiog tikru srutų tanklaiviu, kurį pats ir išpila ant visos Lietuvos.

Dar Vytautas Petkevičius rašo apie tai, kaip turi būti pakantumas visur, kitaip tariant - tolerancija:

"Tiktai keleri metai, kaip nebėra cenzūros, o padorus žmogus jau pasiilgo Spaudos įstatymo, nes kartu su "Glavlitu" tarp mūsų išnyko ir kažkoks priverstinis, įstatyminis pakantumas kito žmogaus nuomonei".