Motiejus Šumauskas

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Motiejus Šumauskas (originale - Motiejus Šunauskas, tačiau pavardę pasikeitė) - toksai raudonoji lerva iš senų laikų, vienok gi marozas, pacukas ir aiškus dibilas, tesulaukęs vos 19 metų amžiaus, dar 1924 įstojo į LKP, nes dėl savo pacukiško būdo, bukumo ir aiškios liumpeniškos kilmės buvo laikomas labai patikimu, o ir šiaip labai geras buvo Antano Sniečkaus draugelis ir šiaip LTSR vadovybės narys.

Mokyklos nebaigė netgi pradinės, bet gi kai pradiniam išsilavinimui niekas popierių nereikalaudavo, tai Motiejus Šumauskas skelbėsi tokį turinčiu. Pasirašinėdavo kryžiukais, o paskui kažkokiu neaiškiu kringeliu, išoriškai primenančiu parašą. Dėl to matyt gerai tiko ideologiniam darbui, tad jau 1925 metais tapo Lietuvos komsomolo centro komiteto nariu. Apie 1926, nerasdamas jokio normalesnio užsiėmimo, stojo į kariuomenę, išmestas iš jos 1928, po to tapo kompartijos Panevėžio sekretoriumi, prisidirbo, buvo suimtas nuteistas ištrėmimu į kokį tai kaimą, paskui kažkokiu būdu pabėgo ir nelegaliai perėjęs sieną, išsmuko į SSRS.

Jau tenai ėmė mokytis kaip tarptautinis komunistas-revoliucionierius, idealiai tinkamas dėl to, kad aiškus liumpenproletariato atstovas, taip kad išėjo kursus specialioje tarptautinėje Lenino mokykloje Maskvoje, kur ruošdavo visokius nusikaltėlius. Po to jau 1930 grįžo Lietuvon, išsyk tapo komsomolo CK sekretoriumi, o paskui 1931 ir šiaip LKP sekretoriumi. Tai sekretorius reiškė, kad Motiejus Šuauskas - vienas iš pačių vadeivų.

Tai ta proga 1931 metais Motiejus Šumauskas buvo vėl suimtas, nes pradėjo visokius nusikaltėlius su ginklais organizuot ir kaip jau įprasta - kažkokią nelegalią prekyba kokiomis tai vogtomis prekėmis. Nuteistas 6 metais katorgos darbų. Per tą laiką, kol sėdėjo kalėjime, pramoko skaityti ir rašyti. Vos išėjęs 1937, įsidarbino kažkokioje spaustuvėje, ale jau po poros metų vėl sėdo, taip kad ir sėdėjo nuo 1939, pakol neatėjo sovietai, kurie ir išleido iš kalėjimo.

Vos išlindęs iš kalėjimo, Motiejus Šumauskas greitai tapo aktyviu veikėju ir išsyk buvo "išrinktas" į Liaudies Seimą. Tada paskirtas visokių profsąjungų vadu ir kažkokio darbo ministro pavaduotoju. O dar paskui, tais pačiais 1940 metais kokios tai vietinės pramonės liaudies komisaras. Paskui, užėjus vokiečiams, pabėgo į Rusiją, kur dirbo kaip kažkokio pieno kombinato direktorius.

Jau dar vėliau, kai 1942 patsai Josifas Stalinas sugalvojo planą, kad visi lietuviškos kompartijos vadai turi partizanaut, Motiejus Šumauskas paverstas buvo kažkokiu sovietiniu karininku ir permestas kažkur į Švenčionis. Grįžtant sovietams, ėmė vadovauti iš tų pačių ilgai miškuose sėdėjusių partizanų sudarytiems stribams. Vėl užėjus sovietams, tapo ispalkomo vadu Vilniuje, o po kelių mėnesių, tais pat metais - LTSR plano komisijos pirmininkas, kuo ir buvo iki pat 1950. Paskui už kažką išspirtas į Šiaulius, bet jau 1953 grįžo į Vilnių, tapo ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju, o nuo 1956 iki pat 1967 ir visu ministrų tarybos pirmininku.

Visą tą laiką Motiejus Šumauskas malė šūdą, tad galų gale net ir patsai Antanas Sniečkus neapsikentė ir išspyrė savo draugelį vadovauti nieko nereiškiančiai Aukščiausiai Tarybai, kuriai šis ir pravadovavo nuo 1967 iki 1975. O numirus Sniečkui, į valdžią atėjo Petras Griškevičius, kuris pirmu reikalu ir praspyrė tą Šumauską.

Ir tada Šumauskas tapo visasąjunginės reiškmės personaliniu pensininku, nes to seno vagiliško, pacukiško, nevėkšliško ir neišsilavinusio marginalo jau niekam daugiau nereikėjo.