Tomas Venclova

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Tomas Venclova - gi didis intelektualas, buvęs disidentas ir dvasinguolis, semiotikos šviesulys ir taip toliau, tik kad nusišneka taip, kad mažai nepasirodo, tai dabar dažniau nutylimas, nei minimas. Buvęs sovietmečio mažoras, dabar vaizduojantis kokį tai gyvą kultūrinį palikimą, saugomą Venclovų muziejuje.

Tomas Venclova unikaliu būdu tapo kažkokiu keistu simboliu, kuriame susilieja ir Antanas Venclova su visu anų laikų Sniečkaus mylėtojų svaigimu, ir ligšiol besitęsiančiais Rašytojų sąjungos svaigesiais, ir virtuvinių disidentų noras atrodyti kovotojais, ir šiaip seniai užmirštų sovietmečio neąmonių pėdsakai.

Tomas Venclova praeityje

Kadaise Tomas Venclova pagarsėjo tuom, kad buvo anokio Lietuvą pardavusio Antano Venclovos sūnus. Tai kai gyveno šalia savo tėvo, tai matė, kaip siaučia kompartija, o kartu ir žinojo, kad jam pačiam niekas negręsia, kad ir ką padarytų. Tiesa, jau apie kokius 1956 visgi jau spėjo prisiausti tiek, kad gavo didelių velnių nuo vietos komsomolo ir buvo vos neišmestas iš VU už visokias religines pažiūras ir Vėlinių šventimą Rasų kapinėse. Vienok tai netrukdė, nes kai kurie gyvuliai lygesni už kitus.

Taigi, kai Chruščiovo atšilimas įsivažiavo, tai tasai patsai Tomas Venclova, nei nesimokindamas, leido laiką atostogose, tūsinosi Maskvoje, paskui dar kažkur malė šūdą, protestavo prieš valdžią, kol galų gale, jau 1960 kažkaip gavosi, kad tą VU (tuo metu besivadinusį Kapsuko Universitetu) ėmė ir pabaigė. O paskui gyveno ir toliau Maskvoje, nes ten gyventi buvo geriau.

Apie 1965 Tomas Venclova grįžo Lietuvon - gal tam, kad būtų geriau prižiūrimas, tai čia ir užsiėmė visokia semiotika, kuri baigėsi tuo, kad anas pradėjo svaigti apie išvažiavimus į užsienį, galų gale susidėjo su disidentais, paskui įstojo į Helsinkio grupę, o galų gale ėmė prašytis į užsienį ir rašinėti visokius viešus laiškus su tais prašymais ir pareiškimais, kad jis esantis nesuderinamu su komunizmu, todėl geriau jį išleist.

Kadangi Tomas Venclova puikiai buvo žinomas jo tėvo draugams, tai tieji, nors ir būdami komunistais, visgi buvo LTSR vadovybė, taip kad ir toliau čia veikė dėsnis, kad kai kurie gyvuliai lygesni už kitus. Taip čia ir gavosi, kad visgi 1977 Tomas Venclova, taip ir nepasėdėjęs kalėjimuose ir nepakankintas KGB rūsiuose ar kokios nors baudžiamosios psichiatrijos palatose, gavo kvietimą iš Česlovo Milošo ir išvyko į JAV, kur ir pasiliko.

Jokių rišlių knygų Tomas Venclova neparašė, išskyrus neaiškią knygutę apie kosminius skrydžius, išleistą 1962, kažkokius turistinius Vilniaus aprašymus ir dar kažką neaiškaus.

Dabartiniais gi laikais Tomas Venclova, buvęs tokiu disidentu iš užsienio, remia savo tėvo Antanas Venclova atminimui sukurtą Venclovų muziejų, kuriame gal norėtų ir pats būti garbstomas, nors dar yra gyvas. Nors aišku, esminis to muziejaus tikslas - už mūsų lietuviškus valstybinius pinigus rodyti, koks dvasingas ir puikus buvo Antanas Venclova.