Gyvybė
|
Šį straipsnį parašė pseudointelektualas moksliukas, bandęs padaryti kažką juokingo, bet išėjo visiška išmata. Parašiusiam siūlome paskaityti Kaip rašyti kaip Pipedija? Pipedija tokius straipsnius palieka kaip pavyzdžiui, jog tokių straipsnių negalima rašyti Pipedijoje. Čia juk Pipedija, ane??? Tadgi skaitykite, ir suprasite kame čia esmė ta |
Gyvybė - daiktinio kūno bruožas atlikti biologinius vyksmus, iki kol jis pasiekia cheminę pusiausvyrą.
Šie kūnai gali būti sudaryti iš vieno mikroskopinio „gyvybinio vieneto“ (ląstelės), ar iš daug jų. Vienaląsčių ar daugialąsčių būtybių (organizmų) sandaroje yra dalelės, kurios atlieka specifinius procesus. Pavyzdžiui: dūjų apykaitą, arba kvepavimą, atlieka mitochondrijos organelė vienaląsčiose organizmuose, o daugialąsčiuose - organų visuma.
Organizmas, pasiekus cheminę pusiausvyrą, nustoja vykdyti metabolizmo procesus: gyvybės bruožas sustabdomas - organizmas nustoja gyvent, miršta.
Kas gyvuoja irba negyvuoja?
Gyvybė yra skaldoma į porą taksonominių klasifikacijų. Biologai paprastai sako, jog yra du domenai: eukariotų (organizmai turintys ląstelinius branduolius, pvz.: gyvūnai) ir prokariotų, arba kitaip monerų. Tačiau, kai kurie mokslininkai sako, jog yra dar du nepaminėti, bet labai kontroversiški, domenai: virusų-viroidų ir prionų. Ši diskusija svarsto, ar virusai, viroidai ir prionai (toliau - neląsteliniai organizmai) taipogi yra gyvybė, nors daugelis biologų teigia, kad šie mikropizdukai nėra gyvi.
Kodėl neląsteliniai organizmai negyvi
Ląstelės vykdo visokiausias chemines reakcijas (vyksta metabolizmas), kad gyvuotų. Paprastai tariant: organizmai valgo, šika, pisasi ar nesipisa, kad pagamintų palikuonis, auga, naudoja energiją... O virusai neminta ir nevirškina, tik puola kitas ląsteles, priverčia joms gaminti tųjų virusų genomo kopijas, ir taipgi dauginasi. Virusai susidaro tik iš jų genomo (RNR ar DNR) ir baltyminio kiauto. Tokia primityvi virusų strūktura neatitinka minimalių ląstelės sandaros reikalavimų. Prionai - tai jau nors ir nusišauk; jie aplamai tėra tik kažkoksai sugadintas baltymas. Taip pat, šios svieto išgamos patys nesintezuoja jokias medžiagas, neturi tinkamų organelių ar iš vis galimybių turėt jas.
O gal visgi gyvi...
Nors aukščiau pateiktas gan konkretus argumentas dėl ko neląsteliniai organizmai nėra gyvi, pas juos vis vien yra keli gyvybės bruožai: jie laikui bėgant kinta, dauginasi, turi organizacines struktūras ir pripanta prie jų esamų aplinkinių pokyčių. Jų dauginimosi metodas tarp kai kurių nėra laikomas kaip tikro gyvo organizmo, tačiau kiti sako, jog jis iš dalies analogiškas parazitinės būtybės, pavyzdžiui gyvūno, kuris deda savo kiaušinius kito gyvuno kūne.
Gyvybės pradžia
Moksliūnai beigi šventukai pilnai nesutaria kaip gyvybė susiformavo ar atsirado, ar iš kokios kosminės šiknos išlindo. Yra kelios teorijos:
Panspermija
Ši teorija teigia, jog visatoj buvoja gyvybė, kuri atvyko į mūsų pasaulį ar netyčia, per dangaus kūnus, ar tyčia, ateivių deka.
Šisai motyvas aptinkamas žaidime „Spore“.
Pirmykštės gyvybės sriuba
Teigiama, jog kadaise, Žemės vystymosi metu, archėjaus eone, susiformavo tinkamos sąlygos organiniam junginiam tapti gyvais mikroorganizmais. Būtybės atsirando iš vadinamosios „pirmykštės sriubos“, kitaip tariant: bybienės.
Kreacionizmas
Panašus tikėjimas kaip tyčinė panspermija, tačiau tie ateiviai, - arba tiksliau, ateivis, - yra antgamtinės būtybės. Žmogiškai tariant, gyvybę mūsų planetoj sukūrė dievas ar Dievas. Kreacionizmo tezės pasitaiko kai kuriose dundų-protestantų sektose.
Šiji teorija yra pagrįsta Filipo H. Gosės „bambos hipoteze“, kuri skelbia, jogi Žemė ir visata yra ne daugiau kaip 10000-čių metų senumo. Gosės hipotezė sako, kadgi visi empiriniai duomenys patvirtinantys tikrąjį visatos amžių tėra dievulio iliuzijos ir apgaulės. Manytumei, jog pamaldūs krikščionys nesiklausytų tokios šventvagiškos maliavos, bet vos ne visi jaunosios Žemės kreacionizmo tikėtojai yra dievobaimigi ir paklusnūs. Šie teokretinai ne tik gėdą daro sau, bet ir likusiem krikščionims, kurie nepritaria tokiom nesąmonėm.
Spontaninis atsiradimas
Kai kurie filosofai galvojo, kadgi visokiausios gyvybės atsirado spontaniškai iš negyvų objektų. Pavyzdžiui: musės atsiranda iš dulkių, varlės iš purvo, gyvačių kilmė yra žmogaus stuburo čiulpas, ir taratata. Matomai šie filosofai niekad nematė musių ar varlių kiaušinių ir apskritai turbūt buvo susipažine tik su žmogaus gimimo procesu, tad bendras išprusimas apie kitus gyvuojančius baibokus buvo nulinis.
Gyvybė kitose planetose, Žemės kosminis vienišumas
Siūloma skaityt beigi pildyti straipsnį apie kosminį vienišumą.
Viskas gražu ir miela, tačiau tokios diskusijos apie gyvybę kelia šitąjį klausimą: ar mes vieniši? Nejau mūsų planeta vienintelė, išskirtinė, turinti tinkamas sąlygas, kad joje šeimininkautų gyvybė? O gal gyvybė nebūtinai yra tokia kaip mūsų planetoje arba mūsų arbitrariškose klasifikacijose? Gal mes neįžvelgiam gyvybę, nes mes turim dogmatiškai nustatytas gaires, kas yra gyva, o kas ne? Kas žino, apart bybys...
„Gyvybė - lytiškai perduodama ir neišvengiamai mirtina liga.“ - Nylas Geimanas