Virtualizacija

Virtualizacija - toksai programų vykdymas, kai specialiai tam pritaikytas procesorius gali tiesiogiai programą vykdyti, tačiau kai kuriuos veiksmus, kurie reikalingi operacinei sistemai tam tikru būdu perduoti taip, kad programa galvotų, kad išties nieko to nėra ir kad čia ji viena dirba ant kompiuterio.

Žodžiu, virtualizacijos metu yra padaroma tokia virtuali mašina, kuri programoms, įskaitant ir OS, atrodo kaip tikras kompiuteris.

Išrado šitą virtualizavimą kažkada baisioje senovėje IBM kompanija, kai apie 1970 metus sukūrė savo System/360 kompiuterius. Daug daug vėliau tą virtualizavimą ėmė naudoti ir kiti gamintojai, pvz., x86 pirmos bazinės galimybės tam atsirado nuo 80386, o vėliau jau pagerintos - nuo Pentium procesorių.

Virtualizacija būna aktuali, kai reikia ant vieno kompiuterio leisti kelias skirtingas operacines sistemas ar, pvz., turėti pagerintą saugumą, kai kažkas, net ir pilnai įsilaužęs į sistemą, negalėtų įsilaužti į realią mašiną, o pati sistema galėtų būti lengvai atstatoma.

Savo esme virtualizacija yra labai artima emuliacijai, tačiau atliekama bent dalinai aparatiškai ir todėl būna daugybę kartų greitesnė už emuliaciją. Praktinis greičio skirtumas tarp virtualaus ir emuliuoto procesoriaus gali siekti apie šimtą kartų, o kartais ir daugiau, tad šitai yra dalykas rimtas.

Kitą vertus, virtualizacija yra įmanoma tik ant to paties tipo mašinų. Tai reiškia, kad jei turite x86 mašiną, tai ant jos tiktai x86 ir galėsite virtualizuoti. O jei turite ARM mašiną, tai ant jos tik ARM galėsite virtualizuoti.

Taigi, jei reikia leisti x86 ant kokio nors Apple M procesoriaus, tai čia jau neapsieiste be emuliacijos, nes virtualizacija jums čia nepadės.