Užkandinė-automatas

Užkandinė-automatas, buvusi Gedimino prospekte, Vilniuje.

Viduje automatinė užkandinė atrodė kaip eilinė prasto lygio sovietinė valgykla.

Užkandinė-automatas - buvo gi toksai sovietinės kulinarijos ir pardavimo automatų prikimštas stebuklas Vilniuje, nelabai aiškiu metu atsidaręs nelabai aiškioje vietoje ir labai neilgai teprabuvęs. Atsidarė, atrodo, apie kokius 1958 metus ar panašiai, o užsidarė irgi gana greitai - gal nei dešimtmečiui nepraėjus, nes ilgai neištempė. Vienok liko aprašytas keliuose leidiniuose, kažkokioje sovietinėje kino kronikoje ir šiaip iš seno užsilikusiuose ganduose.

Automatinė užkandinė buvo Lenino prospekte, name nr.5 (kai kurie klaidingai nurodo, kad nr.7), maždaug toje vietoje, kur po daugelio daugelio dešimtmečių atsidarė kačių kavinė - kitas visai neįprastas kabokas.

Kaip sako, truputį veliau atsidarė ir dar vienas šio kaboko klonas kažkur Raudonosios armijos prospekte, name nr.93, greičiausiai tokioje valgykloje "Panerys", tik pastarasis išvis trumpai gyvavo ir liko beveik nežinomas, tai tiek težinom, kad toksai egzistavo.

Automatinėse užkandinėse žmonės džiaugdavosi, kad daug geresnis aptarnavimas - mat skirtingai nuo kitų Obščepito įstaigų, visoks personalas beveik nebendraudavo su klientais, tai todėl neįžeidinėdavo ir nerėkdavo. Vienok technika gesdavo ir vis nedirbdavo, tai būdavo irgi problemos.

Automatinės valgyklos - sovietų bandymas pasivyti ir pralenkti Ameriką

Automatinės užkandinės buvo sukurtos dėl kliedesinių Nikitos Chruščiovo idėjų, nes anas, sužinojęs, kaip JAV pilna automatizacijos, sugalvojo tą patį daryti ir SSRS. Anuometinis sovietų šūkis buvo "pavyti ir pralenkti Ameriką", taigi, viskas nuo amerikonų tais laikais buvo kopijuojama visiškai atvirai ir nesislapstant. Būdavo aiškinama, kad reikia kopijuoti tam, kad pavyti, o paskui jau bus galima ir pralenkti.

Štai taip viena iš privalomojo kopijavimo sričių tapo visokie pardavimo automatai, kurių anuo metu buvo prikurta ir pristatyta gana daug ir gana įvairių - tiesa, daugiausiai nesąmoningų ir smarkiai gendančių. Panašiai amerikonai buvo pamėgdžiojami, ir gaminant maisto pusfabrikačius, kuriuos darė fabrikuose, o kur nors valgyklose tiesiog pašildydavo. Taigi, čia buvo natūrali ir dar viena idėja - apjungti maisto pardavimo automatus ir tuos pusfabrikačius į vieną visumą, kaip kokiame amerikoniškame fantastikos filme. Štai taip ir padarė.

Nors idėjos buvo gražios, sovietinė technika buvo neįtikėtinai bloga, tad kabokų automatai greitai gedo ir viskas tiesiog strigo. Nei Gedimino prospekte buvusi, nei Savanorių prospekte buvusi automatinė valgykla neišsilaikė. Abiem atvejais automatai gesdavo ir gesdavo, kol galų gale telikdavo automatinis alkoholio pardavimas, o publika irgi persiskirstė į alchašus. O paskui ir vienas ir kitas kabokas buvo uždarytas.

Maisto automatas buvo be galo paprastas - tiesiog nuleisdavo lentynėlę su lėkšte iki atviros angos, per kurią jau lėkštę būdavo galima ištraukti. Bet net ir tokie paprasti automatai dažnai gesdavo.

Alaus automatai gesdavo žymiai rečiau, tad ilgainiui kaboką pamėgo visokie girtuokliai.

Maisto ir gėrimų pardavimo automatai šitoje automatinėje valgykloje

Gedimino prospekte buvusioje automatinėje kavinėje iš viso buvo 24 įvairūs maisto ir gėrimų automatai, apmokami žetonais. Realios monetos juose nebuvo naudojamos, juoba kad iki 1961 metų pakankamos vertės monetų išvis nebuvo, o jei ir būtų buvę, tai po reformos būtų buvę per daug sudėtinga keisti. Taigi, jau nuo pat pradžių pardavimo automatai buvo su žetonais. Žetonų galima buvo nusipirkti ten pat esančioje kasoje.

Pardavimo automatai čia buvo dviejų rūšių - vieni pilstantys gėrimus, o kiti - išduodantys iš anksto paruoštas iš kitos pusės įdėtas lėkštes su maistu. Vienas iš automatų, pvz., išduodavo mažą prastą sumuštinuką ir stikliuką degtinės - visa šita porcija kainavo 50 kapeikų. Gėrimų automatai pilstė tiktai alkoholį - kažkokį pigų vynelį (sovietinį portveiną) ir alų. Maisto automatai buvo irgi primityvūs - leisdavo tiesiog nusipirkti gatavai paprastoje lėkštėje sudėtą maisto porciją - pvz., kokių nors dešrelių su bulvių koše ar panašiai.

Kadangi kaboko automatai buvo sovietiniai, tai ir dirbo jie kaip sovietiniai - t.y., neįtikėtinai greitai gesdavo. Taigi, nors pirmu metu kabokas susilaukė nepaprastai daug populiarumo, nes visiems būdavo baisiai įdomu, kas čia per automatai kaip kokioje Amerikoje, greitai tas populiarumas sumažėjo. Automatai dažnai tiesiog sugesdavo ir neveikdavo, o neretai būdavo dar blogiau - prarydavo žetoną ir nieko neduodavo. Tada pirkėjai keldavo skandalus, o kaboko personalas užlipindavo užrašus, kad automatas neveikia. Neveikiančių automatų pataisyti nesigaudavo, nes nebuvo nei kas juos mokėtų taisyti, nei kokių nors atsarginių dalių taisymui. Taigi, gana greitai daugiau kaip pusė automatų tiesiog nedirbdavo, o kita pusė - kaip pasitaikys.

Galų gale, po kelerių metų tokios eksploatacijos kaboke veikiančiais liko daugumoje tik alaus pardavimo automatai, kurie buvo panašūs į gazuoto vandens automatus, tad gesdavo gan retai. Taip automatinė valgykla pavirto į automatinę girdyklą, į kur eidavo nebent visiški alkoholikai. O šie kaboką labai pamėgo, nes čia nereikdavo bendrauti su pardavėjomis, kurios į girtuoklius žiūrėdavo prastai. Taigi, užbėgi atseit pavalgyt, o realiai - išgert, ir viskas beveik anonimiškai.

Paskui galų gale neapsikentę tą automatinę valgyklą-užkandinę, o tiksliau girdyklą uždarė, taip ir nebeliko šito šedevro.