Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Mary Mallon
Tifozinė Merė, Tifoidinė Merė, o jei tikruoju vardu - tai Mary Mallon (sulietuvintai į lietuvių kalbą - Merė Malon arba Merė Melon). Moteriškė iš XXa. pirmos pusės, kuri tiesiog simbolizavo savanaudišką antivakserių mąstymą, skleisdama visur vidurių šiltinę, nuo kurios susirgdavo ir mirdavo žmonės, kurie ją priimdavo dirbti.
Buvo vienareikšmiškai įrodyta, kad Tifozinė Merė Malon užkrėtė mažiausiai nuo 50 iki 120 žmonių, o mažiausiai trys mirties atvejai buvo visiškai įrodyti, kaip kilę būtent tiesiogiai nuo to, kad žmones apkrėtė ši veikėja. Labiau realistiniai, tačiau teisiškai ne visiškai įrodomi skaičiai yra daug kartų didesni - su Mere Malon tiesiogiai susieta apie 50 mirčių ir maždaug 500-1000 užsikrėtimų. Bendras, epidemiologiškai susietas užkrėstųjų skaičius yra dar didesnis - pvz., Niu Jorke vien 1907 metais fiksuota apie 3000 vidurių šiltinės atvejų, ir visi jie buvo susieti su Merės Malon sukurtais epideminiais židiniais.
Šiais laikais pasakymas "Tifoidinė Merė" reiškia bet kokį asmenį, kuris, būdamas infekcijos nešiotoju, užkrėtinėja kitus žmones. Toksai pavadinimas taikomas nepriklausomai nuo ligos ir nepriklausomai nuo to, ar pats žmogus žino, kad skleidžia infekciją ir ar pripažįstai tai. Itin gerais pavyzdžiais čia tampa antivakseriai, kurie perneša ligą, o viską neigia lygiai tokiais pat argumentais, kaip viską neigė pati Tifozinė Merė.
Asimptominė vidurių šiltinės infekcija
Reikalas buvo tas, kad kai kurie žmonės, apsirgę salmonelių grupės bakterijomis, tampa nuolatiniais tokios infekcijos nešiotojais, patys neturėdami simptomų (nors galimai turėjo kurį laiką po užsikrėtimo). Salmonelė ima gyventi tokių žmonių žarnyne, o paskui užkrėsdinėti kitus žmones įprastu fekaliniu-oraliniu būdu, kuris praktiškai neišvengiamas, sergant tokiomis ligomis.
Taigi, kaip ten bebuvo, gavosi taip, kad toji Mary Mallon, kokiu tai būdu užsikrėtė ta vidurių šiltine, kitaip tariant - Salmonella enterica Typhi. Kai kurie spėja, kad galimai užsikrėtė dar iki gimimo ir jau gimė užsikrėtusia ir prisitaikiusia, kiti gi spėlioja, kad gal ir vėliau, nes išties jokių duomenų apie tai nėra ir viskas tėra spėlionės. Gyvenusi Airijoje, būdama maždaug 15 metų amžiaus, Mary Mallon emigravo į JAV.
JAV ji kažkaip uždarbiavo tai šiuo, tai anuo, kol 1900 metais ėmė ir įsidarbino virėja kažkokioje pasiturinčioje šeimoje, kuri sau galėjo tą leisti, nes turėti ne tik nuosavų tarnų, bet ir nuosavą virėją galėdavo nedaugelis. Na, štai ir įsidarbino virėjauti. Ir kaip tyčia toje šeimoje ėmė ir po poros savaičių visi apsirgo vidurių šiltine. Moteris išėjo iš darbo ir susrado kitus šeimininkus. Ir ten visi apsirgo vidurių šiltine, o tos šeimos skalbėja dar ir numirė nuo to. Ir vėl Merė Melon pakeitė šeimininkus, įsidarbino pas kažkokį teisininką, ir ten ir vėl būrys žmonių susirgo vidurių šiltine.
Paskui jau buvo paskaičiuota, kad nuo 1900 iki 1907 metų Merė Melon dirbo bent aštuoniose šeimose, kur mažiausiai septynios iš tų šeimų susirgo vidurių šiltine. Tiesa, dar kilo ir kitas klausimas - kodėl ji taip nuolatos keisdavo darbą, jei šeimininkai neįtardavo, kad čia jinai juos apkrėtė. Tai vėliau amžininkai sakė, kad reikalas buvo dviejuose dalykuose:
- visų pirma, išties ta Merė Malon žinojo, kad čia ji žmones apkrečia, nes dar ir iki tol apkrėsdavo kitus ta pačia šiltine, todėl tiesiog bijojo, kad bus išaiškinta
- visų antra, jos būdas buvo pakankmai bjaurus, kad ji tiesiog nesugyvendavo su kitais samdomais darbuotojais, tad jai dėl to irgi gana greitai pasiūlydavo išeiti
Abu teiginiai turi labai rimtus patvirtinimus. Pačioje XXa. pradžioje jau buvo gydytojai, kurie suprato epidemijų susidarymą ir plitimą. Taigi, panašių ligų plitimas būdavo nagrinėjamas, pagal poreikį įtraukiant ir policiją, kad būtų atsekta, kas nuo ko užsikrėtė ir izoliuoti (iki pasveiks) visi apsikrėtę asmenys, kad liga neplistų.
Pirmieji tirti Merės paskleistos vidurių šiltinės atvejai
Taigi, 1904 metais vienas iš atvejų buvo tiriamas plačiau, įtariant, kad ligą paskleidė kažkas iš darbuotojų, nes epidemija kilo lokaliai, užsikrėtė dalis darbuotojų, tačiau šeima, kuriai dirbo Merė Malon, liko sveika (indus ir maistą šeimininkams nunešdavo kiti tarnai, o ne virėja, todėl infekcijos perdavimo būdavo išvengiama - bakterijos žūdavo karštame maiste, o per indus nepersiduodavo). Tyrėjai įtarė, kad ligą paskleidė skalbėja (nes ji pirma užsikrėtė), tačiau įrodyti nepavyko. Tuo tarpu Merė Malon, vos prasidėjus ligos plitimui ir įtariamųjų paieškai, metė darbą ir išvyko kitur, kur ir vėl prasidėjo vidurių šiltinės protrūkis.
Paskui Merė Malon vėl ir vėl kaitaliojo darbus, ir vėl ir vėl kildavo vidurių šiltinės protrūkiai. Nors tyrėjai ir toliau bandė išsiaiškinti, iš kur vis kyla ligos protrūkiai (kartais vietovėse, kur ta liga nebuvo matyta dešimtis metų), pirminio ligos nešiotojo (paciento 0) surasti nesigaudavo. Matyt nesigaudavo dėl to, kad tiriami būdavo tiktai tie, kas bent kaip nors sirgdavo. O sveiki būdavo laikomi negalimais ligos platintojais.
Tyrėjai žinojo, kad paprastai vidurių šiltinė plinta ten, kur būna labai prastos, antisanitarinės sąlygos - pvz., visiški lūšnynai, metų metais nevalomos, užšiktos patalpos ir taip toliau. Nors tais laikais įvairios dezinfekcijos priemonės nebuvo labai paplitę, visgi jau buvo žinoma, kad muilas, spiritas ir dar kai kurios medžiagos naikina bakterijas. O iš praktikos gydytojai gerai žinojo, kad vidurių šiltinė paprastai kerta per itin skurdžias šeimas, tuo tarpu įvairių turtuolių ir netgi šiaip pasiturinčių žmonių namus aplenkia iš tolo.
O štai čia vat ligos protrūkiai vyko būtent tose šeimose, kurios gyvena itin gerai. Tai yra ten, kur viskas gerai, sanitariškai ir taip toliau. Ten, kur negali būti jokios vidurių šiltinės.
Tyrimas atseka infekcijos skleidėją
Taigi, tyrėjai ėmė ieškoti, kas gi čia vyksta ir vienas iš jų, toksai George Soper pastebėjo, kad per kelis protrūkius kartojosi vienas dalykas - šeimos turėjo airę moterį virėją. Pradžioje tai atrodė, kaip sutapimas, tačiau paskui paaiškėjo, kad visur moteris ta pati. Pasiaiškinus apie kitus atvejus, paaiškėjo, kad ir kitur dirbo airė moteris virėja. Keistas buvo tik vienas dalykas - ji niekada pati nesusirgdavo, nors po ligos protrūkio visada išvažiuodavo ir nepranešdavo, į kur važiuoja.
Visgi kai atsirado kažkiek aiškumo, byla pajudėjo ir George Soper pradėjo ieškoti tos moters airės virėjos. Ir surado ją vėl dirbančią eilinėje, dar susirgti nespėjusioje šeimoje. Kai pabandė su ta virėja labai korektiškai ir atsargiai pasikalbėti apie tai, kad visur, kur ji dirba, žmonės suserga vidurių šiltine, Merė Melon staiga pasiuto, pasigriebė mėsos šakę (tokią dvišakę ketvirčio metro dantis turinčią kepsnių vartymo šakutę) ir pradėjo grąsinti, kad tą tyrėją nudurs, jei jis prie jos lįs. Ir savaime aišku, Merė Malon atsisakė duoti išmatų mėginius tyrimui.
Kadangi tiesioginių įrodymų dėl Merės Malon nebuvo, George Soper tada jau rimtai užsiėmė Merės biografija ir ėmė ieškoti visų, pas ką šioji dirbo per paskutinius penkerius metus. Nors atrodo, kad visų darbdavių surasti nepavyko, jis išsiaiškino aštuonias skirtingas šeimas, o septynių iš šių šeimų nariai patvirtino, kad sirgo vidurių šiltine. Žodžiu, nors teisinių įrodymų nebuvo, medicininiai įrodymai jau buvo gan rimti.
Tifozinė Merė suimama
Kadangi medicinoje asimptomatinių pernešėjų koncepcija tuo metu buvo beveik nežinoma, nagrinėjama daugiau kaip teorinė, George Soper netgi negalėjo kreiptis į policiją, nes įrodymų nebuvo. O kadangi Merė Malon atsisakė duoti mėginius, tai nustatyti, kad ji serga, niekas negalėjo. Ji tuo tarpu visiems naglu snukiu aiškino, kad čia visur ta vidurių šiltinė, ir kie kur ji dirbo, tai visur jinai, visur. Ir tik daktarai durni, nieko nesugeba išgydyti ir tiesiog reikia saugotis, o sveikas žmogus negali užkrėsti sergančio. Tipo, "ko jūs norit, sergantys čia bijo sveikų, kokias čia nesąmones šnekat".
Žodžiu, George Soper 1907 paskelbė savo tyrimus JAV Medikų asociacijos žurnale, kur tiesiog aprašė visą tą situaciją, kur Merė Malon įsidarbina, po maždaug trijų savaičių šeimoje, kur ji įsidarbino, prasideda vidurių šiltinės protrūkis, o tada, po kelių savaičių ji meta tą šeimą ir dingsta, ieškodama naujo darbo. Ir tai kartojasi ir kartojasi. Žurnale, negana to, jis aprašė ir tos Merės Malon požymius - kad tai airė moteris, kuriai yra maždaug 40 metų, aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, vieniša, atrodanti visiškai puikios sveikatos, neserganti jokiomis ligomis.
Galų gale Niu Jorko sveikatos departamentas susidomėjo atveju, pasitelkė policiją ir suėmė tą Merę Melon. Kadangi šioji pradėjo siautėti ir muštis, policininkams teko ją surišti, o paskui ir pririšti prie lovos. Jai buvo pasiūlyta arba šikt į naktipuodį, arba šikt į lovą ir pasakyta labai aiškiai: arba duos šūdų mėginius, arba gulės pririšta prie lovos, kol apsišiks ir mėginiai visvien bus paimti. Galų gale, po keturių dienų (!!!) Merė Malon pasidavė ir sutiko pašikti į naktipuodį. Ištyrus šūdus, paaiškėjo, kad jie pilni šiltinės salmonelių. Taigi, buvo nustatyta, kad nors ji pati šiltine neserga, ji akivaizdžiai yra šiltinės pernešėja.
Vėliau, tardymo metu, Merė Melon prisipažino, kad ji praktiškai niekada nesiplaudavo rankų. Nors tai ir nebuvo neįprasta anais laikais, nes bakterinė ligų kilmės teorija buvo gana nauja. Šią teoriją išvystė toksai Louis Pasteur maždaug pusšimčiu metų anksčiau, bet gydytojų tarpe daugmaž visuotinai priimta ta teorija buvo tik po to, kai Robert Koch suformulavo savo infekcinių ligų postulatus apie 1890 metus. Taigi, praėjus vos keliolikai metų po infekcijų teorijos išplitimo žmonių supratimas apie ligas vis dar buvo gana prastas. O dar prasčiau buvo tai, kad pats toksai Merės Melon atvejis prieštaravo pirmam Kocho postulatui, sakančiam, kad sveiki organizmai negali turėti sukėlėjų.
Tifozinė merė priverstinėje izoliacijoje
Žodžiu, atvejis buvo keblus ir niekas nežinojo, ką su tokia veikėja daryti. Juoba kad ta veikėja viską neigė, o pagal baudžiamosios teisės principus, nesant kokios nors tyčios, nuteisti jos irgi nebuvo galima. Taigi, sveikatos departamentas uždarė Merę į karantiną priverstinei izoliacijai, kur ji turėjo duoti šūdų ir myžalų mėginius tris kartus per savaitę. Gydytojai spėliojo, kad gal bakterijos dauginasi Merės tulžyje ir ją išoperavus, gautųsi ją pagydyti, tačiau Merė kategoriškai atsisakė būti pjaustoma (ir išties teisingai, nes tokia operacija nebūtų pašalinusi infekcijos).
Po to, kai Merė buvo uždaryta į karantiną, o George Soper straipsnis susilaukė žurnalistų dėmesio (visgi turtingos šeimos sirgo ir mirdinėjo), reikalu susidomėjo žurnalistai, tad apie 1907 metus prasidėjo straipsniai žiniasklaidoje. Žurnalistai davė moteriškei gerą pravarę - Tifozinė Merė (Typhoid Mary), aka Šiltininė Merė.
Nors Tifozinė Merė dėl šitos pravardės visiškai užsiuto, bylinėjosi, reikalaudama ją paleisti, tačiau teismas nusprendė, kad ji kelia pavojų. Tris metus būdama izoliacijoje, Tifozinė Merė buvo gydoma urotropinu, tačiau nors bakterijų kiekis mėginiuose ir sumažėjo (ketvirtis mėginių buvo netgi negatyvūs), bakterijos išliko. Praėjus trims metams, Merė Malon sutiko su jai siūlytu kompromisu: atsisakyti virėjos darbo, pasižadėti laikytis higienos ir dirbti kuo nors kitu, pvz., skalbėja.
Anais laikais Tifozinę Merę palaikė ir nemažai žiniasklaidos, nes beveik niekas iš žurnalistų nežinojo apie jos grasinimus tyrėjams ir apie tai, kad ji labai sistemingai keisdavo savo darbą, vos pamatydavo, kad gali būti kuo nors įtarta. Žurnalistai savo nuomonę pakeitė tik po to, kai Merė buvo kuriam laikui paleista į laisvę, o po to pagauta vėl - tada jau niekam nebeliko abejonių, kad ji supranta apie savo elgesio pasekmes.
Tifozinė Merė vėl laisvėje
1910 metais Merė Malon buvo paleista į laisvę ir kurį laiką išties bandė dirbti skalbėja, tačiau šitas darbas buvo sunkus, ėdė rankas, o atlyginimas buvo mažas - jei virėja būdama, Merė uždirbdavo 50 dolerių per mėnesį, tai būdama skalbėja, uždirbdavo tik 20 (aišku, dolerio vertė anuomet buvo absoliučiai kitokia). Taigi, praėjus metams ar keliems (to taip ir nepavyko nustatyti), Merė Melon vėl ėmė virėjauti. Kad nebūtų susekta, ji sugalvojo, kad dirbti reikia ne šeimose (kur būtų tikrinama, kas ji tokia), o viešojo maitinimo įstaigose. Kad nebūtų susekta, ji prisistatydavo vis kitais vardais ir pavardėmis, neretai vokiškais (kad suklaidintų tuos, kas pastebėdavo jos tarties akcentą), o dirbdavo dažniausiai neilgai - kartais vos savaitę ar dvi (JAV buvo įprastas savaitinis įdarbinimas).
Kadangi darbus vis kaitaliodavo, vis prisistatydavo kitom pavardėm (dokumentų anais laikais niekas netikrindavo), o pereidavo į kitą darbą neretai anksčiau, nei prasidėdavo epidemija, susekti jos pasidarė neįmanoma. Nepadėjo jau ir apibūdinimai, nes jos jau neatpažindavo, kaip airės virėjos. Kadangi Merė Melon darbinosi į visokius restoranus ir taip toliau, tai ir protrūkiai ėmė keisti savo pobūdį - ligos plito smarkiau, tačiau prortrūkiai būdavo gan išsibarstę, nesigaudavo nustatyti jų šaltinio. Kadangi pačiose viešojo maitinimo įstaigose dažnai ilgokai nebūdavo didelių vidinių protrūkių (užsikrėsdavo klientai, o ne personalas), Merė Melon galėdavo išdirbti ir vieną-kitą mėnesį. Kai ji išeidavo iš darbo, neretai dar nebūdavo prasidėję kalbos, kad kažkuri maitinimo įstaiga susijusi su vidurių šiltinės protrūkiu.
1915 metais Merė Malon įsidarbino moterų ligoninėje, kur apkrėtė 25 žmones, pora iš jų mirė. Tačiau ligoninė jau sugebėjo kiek greičiau ir aiškiau sureaguoti, pranešė apie Tifozinę Merę tam pačiam tyrėjui George Soper, o šis, pasitelkęs kelis gydytojus ir policiją, sugebėjo ją sučiupti. Tifozinė Merė buvo suimta ir išgabenta į karantino centrą, buvusį North Brother (Šiaurinio Brolio) saloje, esančioje Niu Jorko miesto teritorijoje.
Tifozinės Merės galas
Iki pat gyvenimo galo Merė Melon taip ir nepripažino, kad ji žinojo, jog yra vidurių šiltinės platintoja. Nors visi faktai rodo, kad tą ji išties žinojo kuo puikiausiai, toksai prisipažinimas būtų reiškęs, kad ji sąmoningai užkrėtė daugybę žmonių, iš kurių dalis mirė, o tai reikštų, kad ji būtų teisiama ir galimai būtų nuteista ir mirties bausme. Kitą vertus, geranoriški daktarai suprato Merės situaciją, tad tiesiog pasiūlė jai nemokamai gyventi izoliacijoje, sukūrė geras sąlygas (išskyrė netgi atskirą namuką), tad ši ten saloje ir gyveno iki pat 1938, kai numirė. Kad nebūtų labai liūdna, jai leisdavo išvažiuoti į Niu Jorką pasižmonėti, susitikti su draugais, o pačioje saloje davė pagalbinį darbą medicininėje laboratorijoje.
Iki Merės Melon mirties Niu Jorko sveikatos departamentas identifikavo dar apie 400 kitų asimptomatinių vidurių šiltinės pernešėjų. Tačiau kadangi niekas iš šių nedirbo darbo, susijusio su maistu, jie iš esmės nekėlė ir pavojaus aplinkiniams, tad nebuvo izoliuojami. Kitą vertus, pasaulyje vėliau buvo identifikuoti dar keli atvejai, kai asimptomatiniai vidurių šiltinės pernešėjai užkrėsdavo kitus žmones (kartais gana dideliais kiekiais - iki 100 užkrėstų, iki 5-10 mirusių). Visgi Tifozinės Merės niekas nesugebėjo aplenkti.
Vos po kelerių metų nuo Merės Melon mirties, 1943, prasidėjo masinė penicilino gamyba, o šis vaistas, nors ir nebuvo labai efektyvus, bet visgi jau padėdavo, gydant įvairias salmoneliozes, įskaitant ir vidurių šiltinę. Šiais laikais visi tokie asimptomatiniai nešiotojai antibiotikais nuo šiltinės išgydomi visiškai pilnai ir tada jokio pavojaus aplinkiniams nebekelia.
[[Category:Medicina