Kocho postulatai

Kocho postulatai arba infekcinių ligų plitimo dėsniai - tai Robert Koch suformuluoti keturi infekcinių ligų sukėlėjus apibūdinantys postulatai, kurie buvo paskelbti 1890 metais. Po to šie postulatai tapo šiuolaikinės infekcinių ligų teorijos pagrindu.

Originaliame pavidale Kocho infekcines ligas sukeliančių mikroorganizmų postulatai buvo tokie:

• Mikroorganizmas visada sukeliamas visuose nuo tam tikros ligos sergančiuose organizmuose (žmonėse ar gyvūnuose), tačiau jis nerandamas sveikuose organizmuose
• Mikroorganizmas, kuris tiriamas, turi būti išskirtas (izoliuotas) iš sergančio organizmo (žmogaus ar gyvūno), o jo štamas tada turi būti išaugintas grynoje kultūroje (sterilioje terpėje)
• Grynoje kultūroje išaugintu mikroorganizmu užkrėtus sveiką organizmą (žmogų ar gyvūną), šis apserga ta pačia liga
• Mikroorganizmas tada turi būti pakartotinai išskirtas (izoliuotas) iš eksperimentiškai užkrėsto organizmo (žmogaus ar gyvūno)

Pirmieji trys požymiai dar vadinami Kocho triada, nes iš esmės jų ir pakanka užkrečiamumo įrodymui, tuo tarpu trečias yra papildomam pasitikrinimui skirtas.

Pagal Robert Koch, būtent tokia tyrimo seka leido vienareikšmiškai įrodyti, kad tam tikras mikroorganizmas sukelia tam tikrą ligą, o įvykdžius visus keturis punktus, atsirasdavo galimybė palyginti du išskirtus mikroorganizmus ir įsitikinti, kad jie yra tokie patys.

Tiesa, vėlesniais laikais Roberto Kocho infekcinių ligų identifikavimo postulatai ėmė skirtis. Pirmiausiai buvo aptikta, kad pirmas postulatas nebūtinai teisingas - dar pats Robert Koch 1893 metais (vos trys metai po postulatų publikacijos) aptiko asimptomatinės chleros atvejus, o vėliau, dar Kochui gyvam esant, per pasaulį nuskambėjo Tifozinė Merė, kuri paaiškėjo besanti asimptomatinė vidurių šiltinės pernešėja. Taigi, formuluotė buvo pakeista į "dažniausiai".

Antrasis postulatas vėliau, po kelių dešimtmečių, irgi paaiškėjo besantis ne visada įgyvendinamu, nes visi virusai ir dalis bakterijų (pvz., raupsų ar legioneliozės sukėlėjai) negali būti normaliais būdais gaunami grynoje (kitų mikroorganizmų ar ląstelių neturinčioje) terpėje. Taigi, jis formuluojamas kiek kitaip, kad terpė turi leisti atskirti patologinį sukėlėją.

Trečiasis postulatas irgi paaiškėjo besantis ne visada teisingu. Pvz., užsikrėtimas tuberkulioze ar cholera ne visada perduodamas netgi specifinio imuniteto neturinčiam organizmui. O jei yra išsivystęs specifinis imunitetas (dėl vakcinavimo ar ankstesnio persirgimo), užkrėtimas ir šiaip nelabai gali įvykti. O dar dalimi atejų būna įgimtas, genetinis imunitetas. Kaip pvz., jau yra atrastas Europos gyventojams būdingas genas CCR5, kurio praradimas reiškia, kad žmogus dalim atvejų gali neužsikrėsti ŽIV, raupais ar maru, o užsikrėtęs - serga žymiai lengviau. Negana to, šio postulato naudojimą dabar riboja ir medicininė etika.

Ketvirtąjam postulatui galioja tie patys apribojimai, kaip ir antrąjam, t.y., jis irgi ne visada įgyvendinamas. Negana to, ketvirtasis postulatas yra ne visada būtinas, nes neretai galima apsieti ir be jo.

Taip ar anaip, visgi tam tikru pavidalu, kad ir su modifikacijomis, Kocho postulatai gali būti naudojami ir šiais laikais, nes iš esmės pasiteisina ir išties ir yra naudojami, kad ir su išimtimis bei išlygomis.