Therion

Therion - gerokai pagarsėjusi Simfoninio metalo grupė, pradžioje visur išgarsėjusi savo realiai gerais ir įspūdingais, labai gerai aranžuotais simfoninio metalo gabalais, bet paskui taip nukvakę nuo savimeilės ir narcisizmo, kad pavirto į skystą šūdą, tai taip ir liko užmiršti, ir net neaišku, ar tebegyvuoja.

Grupė susikūrė 1987 metais Švedijoje, tačiau niekuo neišsiskyrė. Pirmos demkės ("Paroxysmal Holocaust") buvo koksai tai gana paprastas ir monotoniškas Death Metal, pagražintas labai tūpai per žemo dažnio filtrus leidžiant stiprų reverbą, dėl ko susidarydavo toksai mistiškas žematonis skambėjimas. Labai daug ano meto grupių lygiai taip pat piktnaudžiadavo primityviais specialiaisiais efektais, tad čia nebuvo nieko išskirtinio. Niekas negerėjo ir paskui, kai jie 1991 išleido "Of Darkness", kuris buvo įrašytas tuo pat stiliuku, tik dar ir blogai, visiškai nekokybiškai padirbėjus studijoje, dėl ko buvo nufiltruoti aukšti dažniai, dėl ko garsas pavirto į tokį duslų, lyg grotų iš kokio tai magelio, pakišto po trim sluoksniai storos kaldros.

Gal už tai, kad grupė buvo visiškai beviltiška, jų įrašus leidusi įrašų kompanija tiesiog juos išmetė, kaip beviltiškus. Taigi grupė nuėjo ieškoti naujų kelių, ir gal tas išmetimas jiems ir padėjo. Jau 1993 su kita įrašų kompanija Therion išleido savo albumą "Symphony Masses: Ho Drakon Ho Megas", kur nuo įprasto Death Metal pasuko daug arčiau Doom Metal, bet su stipriais simfoninės muzikos priedais. Albumas šiaip tai buvo sąlyginai nelabai blogas, bet įrašytas dar nekokybiškiau už kitus, skambantis taip, lyg į baleijką įdėtas magelis kokiame nors tualete. Kai kuriais momentais ten net juokingai suskamba, kai iš fono per stipriai iššoka neadekvačiai pusiau užkriokęs, pusiau užkvykęs vokalistas. Žodžiu, gal ir būtų gerai, bet įrašyta taip blogai, lyg būrelis girtų dvylikamečių būtų tuos įrašus darę.

Vat tą albumą ir įvertino Nuclear Blast firma, kuri išgirdo ir pasiėmė grupę pas save, duodama ir normalią studiją, ir padorius garsistus, nes akivaizdžiai patys Therion su garsu tvarkėsi ne geriau, nei kokia nors ribinį asmenybės sutrikimą turinti davatka galėtų tvarkytis su savo lytiniais instinktais. Jūs nenorit to įsivaizduoti, nes tai per daug blogai ir beviltiška.

Tai va, 1995 metais Therion išleido savo albumą "Lepaca Kliffoth", kuris buvo kaip stebuklas. Juntama dalimi turinys buvo pergrotas iš to ankstesnio briedo, bet jau pergrotas gerai ir įrašytas kokybiškai. Plius dar atsirado ir padorių vokalisčių su moteriškais balsais. Vienas gabalas - "The Beauty in Black" tiesiog nunešė visiems stogus, nes ir skambėjo gerai, ir šiaip buvo geras. Staiga grupė pasidarė atskiru reiškiniu, kuris buvo tiesiog wow.

Deja, grupės sėkmė nebuvo ilga - jau 1996 išleistas "Theli" skambėjo nemaža dalimi kaip bandymas atkartoti save, tik daug pompastiškiau, prisitraukiant krūvą muzikantų ir chorų. Grupė staiga pradėjo vaizduoti megagrupę su nuosavais orkestrais ir chorais, esančią aukščiau visko. Realiai netgi pavienio choro nepakako, tai pasisamdė ištisus du chorus, kas realiai buvo nonsensas - tiesiog grupės kūrėjas gavo pinigų ir norėjo pavaryti stipriau, nei bet kas kitas. O juk niekas dviejų chorų neturėjo - nu tai vat, štai jums ir prašom.

Kurį laiką grupė varė į priekį, tačiau jau tada pradėjo matytis nepagarba atlikėjams - grupės skambesį nulemdavo moterų vokalai ir chorai, tačiau Christofer Johnsson vaizdavosi esantis vienas, kviestiniai vokalai būdavo tiesiog neminimi.

Per tą laiką kiti grupės nariai pradėjo totaliai gerti ir prasigerti, prasidėjo visiška narių kaita ir bardakas, o brangus įkūrėjas vis labiau vaizdavosi pasauliniu genijumi. Tiesa, negalima neigti - talentas dar degė, tad šis tas gaudavosi. Grupė dar išleido albumą "Vovin", kuris išties buvo puikus, tačiau tas požiūris, kur viską atlikdavo orkestrai ir atlikėjos, kurios paskui nebūdavo įvertinamos, baigėsi prastai. Pinigai išsibaigė, chorai ir orkestrai irgi. O tada grupė taip ir pasiliko kažkur praeityje, neišleisdama nieko naujo. Gigantiški koncertai su milžiniškais orkestrais ir chorais kainavo per daug, kad vėl gautųsi taip viską užsukti, o dirbti su veikėju, kuris viską prisiima sau - irgi niekas matyt nenorėjo.

Žodžiu, kažkaip patyliukais prasidėjo degradacija ir jau apie 2001 grupė gan konkrečiai pasuko į kažkokių lėkštų ir nykių neokeltiškų dainelių dainavimą, daugiau jau nieko gero gero nebesukurdama ir nebesugrodama. Nors albumus naujus ir išleisdavo, bet tie albumai savo turiniu darėsi vis labiau kiauri, kad tiesiog nėra ką klausyt. Vėlesni albumai tiktai dar labiau prastėjo, kol grupė pavirto į kažkokius kaimo jurgius.